# Kaip viena Žmagaus vaikas, užaugįis palika pana žintu

Source text title: Kaip viena Žmagaus vaikas, užaugįis palika pana žintu

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-112/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 112
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Velniai, velniai, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: folk-authenticity-style-mismatch.

![Kaip viena Žmagaus vaikas, užaugįis palika pana žintu — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/basanavicius-1904-112.jpg?v=legends%2Fbasanavicius-1904-112%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Buva vienas labai didelis kunigaikštis. "Tas viena kart ištaisė pakilį, un katra patį Dievų pakvietė. Laukdamas Dieva, ištaisė takus, nuklaja divanais, pa vienu auksu. Visi svečiai suvažiava, tik da viena Dieva negali sulauktė. Štai bežiuredami, pamatė, kad kasžin kaksai tį senelis, aina sau par išklatų takų. Pamatįs tai panas, kad puola un šita senelia: kaip tu čia, saka, ainit Čia del Dieva pataisyta, e tu dristi purvus sava neštė!...." Išbara, iškuneveik6 senelį ir nuvarė šalin. Senelis ineja kuknian (virtuven) ir pris'prašė unt naktigulta. Jam dave takį kumburelį ir anas atsigulė. Vėlai vakara panas, vaikščiadamas pa arų, pamatė, kad atskrida paukštis, nus'laid6 un senelia lunga ir prakalbėja negirdetu balsu: — ,,Viešpatie! biedniem tevam gimė sunus. Kakių dalių jam skyri?" — ,, Anas bus šita pana š6parium“ — buva atsakimas. Užgirdįs panas takį atsakimų, net nuo žemės pašaka. Myslija, kad gal Dievas, jam nėmatunt, atvažiava. Tuoj' inbėga pakajuos', aps'dair6: niekur Dieva nera. Pasižiurėja ir tan kumburelia, un katra lunga paukštį matė, žiuri, senelis guli, e daugiau nieka nera. Apžiurejįs visur, nuveja panas gultų. Un rytajaus, išsiruošė kelianen ir išvažiava, ta vaika jieškatu. Važiava, važiava ir invažiava takian girian, kad niekur gala negali rast6. Pamate takių triabelį ir, jau vakarui artinuntis, in6ja prašytus un naktigulta. Tj gyvena biedni žmanelės ir gražei panų prijomė. Pamatė panas, kad anis turi mažų vaikelį ir paklausė, kadu gimė. Žmanės nusakė kadu. Tadu panas suprata, kad tai yra tas vaikas katra anas jieška ir jeme jį nuo tų žmanių derčt, narėdamas nupirkt.

manės buva labai biedni ir myslija, kad tai čia jiem Dievas laimį atasiunt6: negan' dabar nuo pana anis gaus pinigų, bet-gi jų vaikas užaugs panu; su akvatu jie vaikelį tam panui pardavė, katras jiem ažmakeja du šimtu rublių; pernaktavajįs pasijem8 vaikų ir išvažiava. Važiuodamas par miškų, užvažiava skruzdelynų ir inme. tis jan vaikelį, nuvažiava sau nama'. Neužilga važiava tuo keliu kunįgas nuo liganės ir užgirdįs vaikų rekintį skrusdelyni, išlipįs pasijėmė un sau, parsivežė nawa ir aukleja. Par kiek laika atvažiuoja pas kunįgų un baliaus ir tas panas. Pamatė šitų vaikų ir klause, kur jį gava. Kunigas pasakė, kad radis jį skrudėlyni važiuodamas tadu ir tadu par miškų. Panas jem6ė derčt nuo kunįga šitų vaikų ir nupirka až keturius šimtus. Ažmakejįs pinįgus pasijėme vaikų ir išvažiava. Buva jau žiema ir labai šalta.. Pavažiavįs kiek un lauka, išmete panas vaikų un sniega ir nuvažiava. Atsitika, kad paskui šitų panų, važiava kakie tį kupčiai ir atrada šitų vaikų. Pasijemį jį, parsivežė nama" ir aukleja. Praejus ben keleriem metam, važiava šitie kupčiai taliman kelianen ir šitų berniukų su savim pasijėmė. Bevažiuodami anis ažnaktavaja unt naktigulta vienaj' karčiamaj'. Atsitika, kad ir tas panas, teipat kur tį važiava ir anas tį pat ažnaktavaja. Vakara išsišnekejįs su šitais kupčiais, išejus iš kalbas, paklause juos, ar šitas berniukas jiem sunus yra, — kupčei atsak6, kad anas yra rastas un lauka, tadu ir tadu, takiaj' ir takiaj' vietaj'. Suprata panas, kad tai čia tas pats berniukas, katrų anas ben du kartu jau nareja nužudyt; jėmė derėt, derėt' ir nupirka až aštuonis šimtus. Pajemįs vaikų indeja stiklinin grabelin, perrežė jam vidurius, aždarė ir palaidė marias. Velnias nunešė grabelį kitan pusen marių, kur un krašta velėja minyškas rubus. Pamatį anas atplaukiuntį grabelį, nubrida ir išneše un sausnmas. Atadarį, atrada vaikelį, da gyvų, nars su perrežtais viduriais. Miniškas parsineši nama", ažusiuva jam vidurius su šilkiniu siulu ir aukleja. Tinai berniukas ir užauga. Jam jau buva šešialika metų, kad atsitika vel, kad tas panas, bevažinedamas pas'klyda ir ažvažiava tan kleštariun unt naktigulta. Valgunt vakarienį, berniakas neše valgymus un stala ir labai anas panui patika. Ir klaus6 panas miniškas, kur anas gava takį dailų berniakų — ar sumde, ar teip kaipė Miniškas jam atsake, kad rada marias stikliniam grabelij' su perrežtais viduriais. Panas pradeja prašyt, kad jam parduotu šitų berniakų, bet iš karta miniškas ne girdet nenareja apie pardavimų, tik paskui panas prašyt, prašyt ir išpraše. Bet miniškas neduoda be pusantras tukstančias. Ažmakeja panas miniškam pinįgus, e šitam berniakui padavė gramatų ir pasake: — ,,Aik tu mana namuos, paduok gramatų mana pačiai; ana tau sužiedūuos su mana dukteri!.. ... " Sitas berniukas ir išeja. Aina sau pamariu ir runda sedžiunčiuos sava draugus, berniakus, su katrais kleštariuj' draug makes. Šitie jį klausia: — „„Kur tuaini?“' Berniakas nusisake, kad jį kasžinkaks panas nupirka ir paliepė nešt namuos" gramatų, žadedamas jį su sava dukteri sužieduot. Zad', pa žad' — ir berniukas asibavija su kitais vaikais. Un gala jėmė apsnuda ir ažmiga. Tadu ja draugai, išjėm6 ja gramatų, atplešį perskaitę ir atrada parašyta, kad kaip tik anas tinai nuveis, tai tuoj' jam galvų nukirst'. Draugam paa'dar6 labai ja gailu: anis pajemė ir paraše kitų gramatų, teip kaip panas sakė, kad sužieduot su dukteri. Neužilga nubuda ir šitas berniukas, pasižiureja ar teber' gramata ir matydamas kad teber', atsisveikina su draugais ir nuveja. Aina, aina; priėją pana dvarų, ineja vidun ir padavė gramatų panei. Šita perskaičius nuo

[|]

vyra raštų, tuaj' jem6 ir suvinčiavaja šitų berniukų su sava dukteri. Atvažiuoja ir panas ir atrada jau suvinčiavatus. Klausia pačių: ,,kal'-gi šitei padarei?" — „Nugi tava gramataj' teip buva rašyta!" — ,,Ką tu kalbi! Paduok čia man gramatų!" Egi žiuri, kad ištiesų teip parašyta. Neber' kas daryt. Nusimalšė panas ir gyvena.

Išgyvena jau keletų mėnasių, ir saka panas sava žintui: — ,,Kai aš buvau jaunas, vis senesnia klausydavan." — „Ir aš klausysiu," atsakė žintas. — ,„Gerai, kad klausysi. Tai aik šetaniškan karalystūn- ir paklausk, kaks katalikiškas žadis yra brangesnis," paliepė panas. — „Gerai - atsakė žintas - aisiu," ir, neilgai laukdamas, išeja. Aina, aina, ir prieja dvarų. Sutika panų ta dvara, katras jį klause: — ,, Kur tu aini, jaunas žmagau?“" Anas jam atsakė: — ,,Ainu šetaniškan karalystėn, paklaustu, kaks katalikiškas žadis yra brungesnis.'* — „Kad aini tinai, tai paklausk da viena daigta: aš turejau vyna šulnį; visai karalystei pakakdava, e dabar išdžiuva. Tai paklausk, kas raikia daryt', kad vel butu vyna?" — „Gerai, - atsakė berniukas, - kai nuveisiu, tai dasižinasiu," ir nuveja. Aina, aina, užeina kitų dvarų. Sutika panų ir klause ja panas: — „Kur-gi aini, jaunas žmagau?' Šis pasisakė kur aina. Panas saka: -- ,,„Kad ti aini, tai dasižinak da viena daigta: aš turejau sklepų pinigų; vis sindavau ir pakakdava, e dabar vienu kartu pranyka ir gana. Ar galima bus kaip nars vėl atgaut tas sklepas, ar net" — „Gerai, —- atsakė berniakas, ir nuveja. Aina, aina, prieja trečių dvarų, ir čia tiek pat sustenka panų, katras ja paklausė: kur aini, jaunas žmagaut Anas pasisakė: — „Tai kad tį aini, dasižinak štai kų: prapuola mana duktė trijų dienų. Ar da yra kur ana gyva, ar net" — „Gerai, - saka, - dasižinasiu," ir nuvėja. Aina, aina, kreja takį stuobrį, un katra sedi žmagus ir linguoja.

itas žmagus ir klausia jį: kur-gi aini, jaunas žmagau?"

is pasisak6: — ,,Jegu tį aini, tai paklausk, ar da ilgai man čia raiks lingotei" — ,„Gerai, - atsakė berniakas, — paklausiu," ir atsisveikina. Aina, aina, užeja lidį guliuntį nei undenyj', nei un pievas, ir klausia jį lidis: „kur-gi aini, jaunas žmagau?" Šiam pasisakius, kur aina, lidis kalbeja taliau: ,,kaA aini tinai, tai paklausk,

ar ilgai da man čia raiks gulėte?" — „Gerai, - atsakš berniakas ir nuveja. Aina, aina ir prieja un gala tų šetaniškų karalystį, katran siuntė jį uošvis. Inejįs vidun pasakė ,„pagarbintų.“ - Grįčiaj' tebuva tik viena materiškė, katra pamačius svetimų žmagų, labai nus“ dyvija ir klausė, kaip anas čia galejįs atait, tį, kur da niekas nebuva buvįs?“" Anas jai pasisakė, kad atajįs dasižinatu, kaksai katalikiškas žadis yra brungesnis. — ,„Ę kų-gi daugiau pasakysi?" — klausinėja materiškė. — „Vienas panas tureja šulnį vyna, e dabar anas jam išdžiuva. Arda tures šitas panas kai kadu vyna šulnį?" — pasakoja berniakas, e materiškė vis jį klausinėja, talai, kalai anas nepasakė ir apie panų, katras tureja . sklepų pinįgų, ir apie tų panų, katram dukte prapuola. Paskui pasakė, apie žmagų linguojuntį un stuobria ir lidį. Išklausius tų visa, materiškė, saka: — ,, Aš pati nežinau. Mana vyras tai žina. Palauk ja; anas vakara atskris, e tamsta dabar palisk ir paskavak palavin: nes mana vyras, kaip tik pamata svetimų, tuoj' pasmaugia." Berniakas paklausė materiškės. Ataja vakaras, ir paskelė labai didelis vėjas. Atskrida velnias. Inejįs tuoj' klause: — ,,Kas čia smirda svetimu dvasiu?“ — „Tai, duše!', - atsakė pati, — tu lakiaji pa svietų, ir pats pris'gerei visakias smardves." Da anas neažmiga, e pati pašaka lyg iš miega ir saka: ,,„sapnavau sapnų, dyvinų." — ,,Kųgi teip?" — ,„Sapnavau, lyg tarytum „kas klausia: kaks katalikiškas žadis brungesnist" — „,„Katalikiškas žadis brungesnis — permest' runka kryžiškai," atsakė velnias. Pabuvus vel kiek, pati vel pašaka lyg iš miega ir klausia: ,„kas čia yra, kad manį teip sapnai pjaunai "Tarytum kas klausia: vienas panas turejįs vyna šulnį, e dabar išdžiuvįs. Ar dar atsirasiųs šulnis su vynu?" — „Gali atsirastė, - atsakė velnias, - tik raikia tį katalika žmagaus, katras jį peržegnatu ir švystų undeniu iš burnas apipurkštu." Pati, vel kiek lukterejus klausia: — ,,E vel, vienam panui, buvįs sklepas pinigų, e dabar nebesų. Ar da atsiras | sklepas su pinįgais?" — „Kad ti butu katalikas žmagus, atkastu iš pa žemių sklepyj' akmenį ir išjimtu jį. Pas kui peržegnatu ir vel butu sklepas su pinigais!" Vel pati pabudus iš miega saka: — ,„Sapnavau, kad klausia — vienam panui prapuola dukt6 trijų dienų; ar da

ana teber' gyva, ar ne?" — „„Tai-gi tu esi, ta pana duktė, - atsakė velnias, —- babut6 neperžegnaja, aš ir pavagiau." Paskui ana paklausė: ,,Ar da ilgai žmagui un stuobria raiks linguote?“" E jis atsakė: ,„kad tį butu katalikas žinagus, peržegnatu jį, tai anas kaip buva šitas karalystes perdetiniu, teip ir vėl butu." Palaukejus vel pati saka: — ,,Aidama, užejau lidį, guliuntį nei undenyj', nei un pievas. Anas manį klausė, ar da ilgai jam raiksių teip guletė" — ,, Kad butu tį katalikas žmagus, peržegnatu jį, ir anas vel paliktu, šitas karalystės karalium, e aš kaip buvau lidžia skuraj', teip ir bučia: šita karalyste ažkeikta ir anas pakutavaja." Taliau velnias kalbėja: — ,„,Ne tik šitas, bet kad atsirastu katalikas žmagus, sava kairi runku, pajimtu tava dešinį runkų ir peržegnatu manį, tai aš nebegalečia su tavim gyvint. Bet čia taksai žmagus niekadas neatais!...."' Tų užgirdus materiškė nulaidė sava dešinį runkų palaven, berniakas pajemė jas runkų su sava kairi runku ir peržegnaja velnių, katras tuo tarpu šaka aukštyn, net skrisdamas lubas išnėš6. Un ritajaus, žiuri, kad suvisu kiteip stajas, kaip pirma buva: vakar da nebuva aplink nė vienas gyvas dušias, e šindej' visur matas pulkai žmanių dirba darbus ir gana galvijus. Mat anis buva ažkeikti ir paversti, žmanės in medžius, e galvijai un akmenis,

Dabar berniukas dasižinajįs, kaks katalikiškas žadys yra brungesnis, griža atgala, bet ir šita materiškė nuo ja nelika; prašė kad ir jų parvestu un jas tėvų. Aina, aina abudu, prieja un tų lydi, peržegnaja ir palika tas žmagum. Draug su jo, atvirta ir ja palacius iš tas vietas, kur buva nei unduo, nei pieva. Tas karalius pamyleja sava išgelbetajų, davė daug' skarba, pakinkė parų arklių ir išlaid6. Bevažiuodami, privažiava un tų stuobrį, kur žmagus lingavas. Berniakas jį peržegnaja, ir palika tas žmagus perdetiniu tas karalystės. Perdetinis labai žemai padekavaja sava išgelbetajui, apdavanaja jį ir išlaid6. Berniakas su materiški bevažiuodami, privažiava un tų dvarų, katra pana duktė buva prapuolus. Tuoj' panas išeja patiktu ir klausė: — „Ar dažinajei apie mana dukterį?" — ,„Egi štai atavežiau," atsakė berniakas. Labai tas panas pradžiuga, ir niekaip ja nebenareja išlaist, naredamas jį ažu išgelbejimų ja dukteres, apženit' jį su ju; bet berniakas pasisakė, kad anas esųs ženatas. Kad teip, tai panas labai jį apdavanaja ir išlaidė. Paskui berniakas ažvažiava un tų panų katra sklepas su pinįgais prapuola ir un tų, katra šulnis su vynu išdžiuva. Vis teip anas padarė, kaip velnias sakė ir vėl atsirada ir sklepas su pinįgais ir šulnis su vynu. Nuo abiejų panų gava dideles davanas ir važiava nama'. Pagriža nama'. Uošvis labai nusidyvija, kad ja žintas netik nepražuva, bet da sugriža važiuotas ir su dideliu turtu. Nebežina anas kaip benukunkint sava žinta ir saka jam:— ,, Kai aš buvau jaunas, tai prieš velykas subatąj' apeidavau visų dvarų." — „,Ir aš apeisiu" — ataak6 žintas. Sulaukus tas dienas, panas prisakė tarnam, kad iškastu duobį ažu dva- 1a, ir kas tik ais aplink, tų sugriebt ir inmest duobėn. „,Nieka, - saka, — nežiurekit, kas ais, nars aš pats aičia!" Žintas-gi sulaukįs tas dienas, išeja sau ir aina apie dvarų. Beaidamas pra bažnyčių, užgirda, kad tį skumbina varpeliu ir ažeja pas'melstu. Bes'melsdamas ažtruka, e panas nebesulaukdamas žinta suųgrižtunt, nuveja pasižiurčtu, ar jau ažukasė jį duobėj'. Kaip tik prieja un duobį, tuoj' tarnai jį sukliudė ir nežiurėdami un ja reksma, prašymą ir barymas, inmet6 duoben ir ažukase, e ja dvaras ir visa gerybė pasilika žintui. (,Pluškis“).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_II_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: f5e6cf38d791df0f307443ed9bbb7a75a29a0fab153a5612214e3703baa2763c
- First added: 2026-10-09T13:27:56.163Z
- Text version: 2026-10-21T09:02:17.167Z

Suggested citation: “Kaip viena Žmagaus vaikas, užaugįis palika pana žintu”, Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, no. 112; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-112/