# Kaip gudrus bernas nuo gaspadinės junkinį atpratina

Source text title: Kaip gudrus bernas nuo gaspadinės junkinį atpratina

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-183/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 183
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Velniai, velniai

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: folk-authenticity-style-mismatch.

![Kaip gudrus bernas nuo gaspadinės junkinį atpratina — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/basanavicius-1904-183.jpg?v=legends%2Fbasanavicius-1904-183%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Netal nuo dvara gyvena gaspadarius su sava jaunu pačiu. Iš ta dvara ataidava slaptu uredas un ja pačių. Vieną kart' ažeja unt juos jaunikaitis siulitus až bernų. Anas nėkakias algas neraikalava, tiktai - išsideveja, kad pas'baigus metams gasdadarius padarytu alaus ir pamyletu jį prieš išėjimų. Gaspadarius un ta sutika ir bernas jį prižadeja padaryt' panu. Viena kart išeja anis abu 8u gaspadarium artu; ar6, ar6 lyg pusdieniui, bet nuo pusdienia pas'dar6 labai karšta, ir saka bernas gaspadariui: ,,pameskim art! taks karštys! Ar dabar art? Veli aikim virkščių kultu, tai daugiau aždirbsma, ne kaip čia ardami." Gaspadarius narams-nenarams vienok paklausė berna. Bernas numanė, kad yra uredas par gaspadinį ir rupena sava gaspadarių, kad tik kuograičiau parjat6 nama'. Parjajus bernas saka gaspadariui: — ,„dabar tu ažliuobk arklius ir gali prigult' lyg ašen pietų valgytu ataisiu, — aš tuoj" ainu virkščių kultu.'? — „Gerai“ — atsakė gaspadarius. Bernas nuveja klajiman ir inejis jemė balsei bartes sakydamas: — „tai . kaip gyvenu, neužejau takia gaspadariaus, kad iškultas virkščias vėl kultu!? Užlipė un jaujas ir verčia virkščias keikdamas gaspadarių. Beversdamas, jemė ir atrada virkščias' gaspadinį su uredu, nutverįs šį stiprai, saka: — ,„Dabar aš tavįs nepalaisiu, bet vesiu un gaspadarių! Ar tai šiteip raikia ir gaspadinei daryt': mes atajam nuo darba — ner" kam valgyt paduot', e jūs čia virkščias'.... Bus dabar jum abiem!“ Pradeja anis abu bernų prašytes, kad tik nesakytu gaspadariui. Uredas saka: — ,,Kiek tik raikia aš tau duosiu, tiktai tilek!" Bernas atsakė: — ,,Atvežk čia šiųnakt šešesdešims purų žirnių, tai nesakysiu." Uredas prižadeja, ir jį bernas palaidė, e pats klaimy išmiegaja lyg vakarui. Parejįs nama", rada ir gaspadarių tebeguliūnti nuo pus'*- dienia, pavalg6 ir vel -atsigul6. Unksti ryta pris'kelįs beruas gaspadarių saka: — ,,Aikim suvešma žirnius, kuraš vakar prikuliau!" E gaspadarius jam netiki: „„gal ir tu, saka, teip pat kulei, kaip aš: išmiegajai par dien' ir gana! — ,,Ne, - tar6 bernas, — aš niekiek nemiegajau, dirbau visas sušilįs.'"' Nuvažiavįs klaiman, pradžiuga gaspadarius: e kų-gi, klaimy didžiausia krūva žirnių! Sumėrava ir saka gaspadarius: ,,tai gal Dievas čia tau atanešė, paradė s4va galybį!" Bernas tik prasijuokė ir nieka jam neatsakė. Suvežė žirnius ir pripylė pilnus aruodus. Nuo tuo laika gaspadarius vis klausydava berna ir nieka nepradedava dirbt ja nes'- klausįs. Keliam dienam praejus, vel išeja abu artu. Kiek paarejus, bernas saka gaspadariui: — ,,pameskim arte, aikim geriau šiaudų rugienių kultu!"' Mat bernas suuodė, kad ataja urėdas un gaspadinį ir abu nuveja šiauduos'. šiuo kartu gaspadarius jam nebesipriešina. Parjajįs nama', bernas nuveja klaiman ir atrada šiauduos gaspadinį su uredu, ir sukliudįs jį talai nepalaidė, kalai tas prižadeja atvešt6 šešiasdešims purų rugių. Untritajaus vel bernas nusivede gaspadarių klaiman ir radį kruvų rugių, sumerava lyg šešiamdešimtim. Gaspadarius pas'dar6 da linksmesnis, nebežinaja, kaip ir bemylėt sava berna. Nuo tas dienas ir uredas rečiau bepris'lunkydava, e jegu kadu ir ataidava, tai jau budava gudresnis. Teip jie abu, bernas su gaspadarium, rudeniap' jau, išvažiava rugių setu. Berna ir ažmatyta, kad ataja uredas. — ,,Nesekim, — saka, - šindei rugių, nes šias dienas setus kirmėlės išes!" Gaspadarius paklausė berna ir palaid6 nama'. Jiem injajunt kieman uredas pasižiureja pra lungų ir pamate atjajunčiuos gaspadarių su bernu. Labai uredas nus'gūnda: išbegt' pra duris nebegalima, nes pamatytu. Pra lungų išlyst' vel negalima, nes lungai buva maži. Gaspadinė ir saka jam. — „lysk štai šitan staufian (bačkan) kur au pelemais, e kai anis pavalgį išeis laukan, tadu ir pareisi nama'." Uredas paklausė gaspadinės. "Tik anas apsivilkįs negaleja pareit staunian, ir jam priseja lyst' nuogam. Gaspadinė apkumšė ji rubais, apipylė pelenais ir iš viršaus uždeja duguį. Ineja gryčian gaspadarius su bernu. Bernas ape'dairįs, tuoj' suprata kas yra stauniaj'. Pavalgė pietų ir saka bernas un gaspadarių: — „„Šindei vis tiek setu neb'eisma: laisk man turgun nuvežt ir parduot šituos pelenus, kur stauniaj'!" — „E kas gi juos pirks!' —- nusijuokė gaspadarius. — ,, Nebijak, aš parduosiu" — tvirtina bernas. — ,,Kad jau labai

usimeti, - saka gaspadarius, — vežk sau: ben nars neberiagsas čianai gryčiaj." Bernas tuoj' apkala lunkus kiečiau, kad dugnis neišlšktu, asikinkė arklį, ins'deja ratuos' staunių ir išvažiava. Baigiunt važiuot' miestan, sus'tika ta pates dvara panų, katras jį klause: — ,,„Kųgi čia veži parduoti" — ,,Naujų velnių, panai" - atsakė bernas. — „Naujų velnių! - sušuka panas pradžiugįs; — nu tai paradyk man: aš da niekuomet nemačiau velnia!" — ,,Kad aš, panai, negaliu radyt, - saka bernas: — gali ištrukt', e až naujų velnių bruugiai maka!" —

tu man paradik!...." Bernas pajeme nuo pana pinįgus, išvertė iš ratų staunių, nukala su akmeniu nuo jas

gali užklupt' velnias!...." Nubaigus kalt lunkus, kaip šaka uredas iš staunias nuogas ir visas pelenuotas, davies begt' miškan. —,,Kva! kva! kva!" — juokies panas pamatįs velnių beguntį par laukų. ,,Žmanies saka, kad velnias su ilgu uodegu, e visai su trumpų ėsama', — „„Matai, panai, - paaiškina bernas, — čia naujas velnias. Ir jam su laiku užaugs ilgesnė." Panas padekavaja až paradymų velnia ir nuvažiava sau, e bernas iškratįs iš staunias pelenus, sugriža nama'. Parvažiavįs saka gaspadariui. — ,,Matai, da nenarejai duot" vežt; trys šimtus pajomiau. Nedave ir miestan invažiuot, tuoj' nupirka." "Tų pasakįs atadavė gaspadariui pinįgus ir tarė: — „Tai dabar, aš kų ketinau ir padariau; narečia kad ir jus daugiau blaga nebedarytumėt!“ Gaspadarius, nieka nesuprasdamas, tarė — ,,aš nieka, nieka tamstai blaga nedarau," e gaspadinė atsilepe nuo pečiaus: „niekadas daugiau! niekadas!" Bernas pasake „sudiev“ ir išeidamas un gaspadarių tarė: — ,,Jegu pačių lupsi, tai

gyvinsta meilėj'!...." Nuo ta laika uredas ne nases

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_II_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: a47150001419343149e8db2956766ebe2a40411aad2417cea938f93b02ede200
- First added: 2026-10-09T13:27:56.163Z
- Text version: 2026-10-21T09:02:18.832Z

Suggested citation: “Kaip gudrus bernas nuo gaspadinės junkinį atpratina”, Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, no. 183; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-183/