# Apie karaliaus tarnų, katras in akmenį pavirta

Source text title: Apie karaliaus tarnų, katras in akmenį pavirta

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-187/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 187
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės, žalčiai

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Apie karaliaus tarnų, katras in akmenį pavirta — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/basanavicius-1904-187.jpg?v=legends%2Fbasanavicius-1904-187%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Vienas karalius tureja labai ištikiamų tarnų, katras jam tarnava ilgus metus. Numirdamas karalius, palika jį prižiuretaju sava dvara ir apiekunu jauna karalaičia. Par ilga užauga ir karalaitis; pradeja ješkat6ė sau pačias; bet savaj' karalyslej' sau patinkunčias negava, ažtat važiava svetiman karalysten ir pasijemė su savim sava ištikiamujį tarnų. Nuvažiava tal' ben kelintan karalysten, par jurias-marias ir nustaja vienam pakraštij' marių. Nusivežė tinai anis labai gražių muzikų ir visakių tavarų del pardavima. Neta!' buva nuo pamarės karaliaus miestas. Tas karalius tureja labai gražių dukterį, katra dasižinajus, kad atvažiava pamaren iš svetimas šalės kupčiai su visakiais tavarais, tuoj" pasijeme su savim tarnaitį ir nuveja pirktu tai šia, tai ta kas patiks. Karalaičia laivas staveja viškai pakraštij' ir kaip tik karalučia atajus paprašė paradyt" tavarų, tuoj" karalaitis insivedė jų vidun laiva. Tarnui paliepė, kad su muziku ažgratu, irėjam liepe kad irtu laivų no pakraščia, e pats pradeja radit visakius gražumynus. raliučia, ne tiek un gražumynus žiureja, kiek su karalaičiu kalbeja ir. muzikas klausė. Par tų laikų laivas tal' un marių atsiirė. Un gala, prisiklausius muzikas ir nus'pirkus tavara, nareja ait iš laiva ir pamate, kad važiųoja jau par marias. Labai karaliučia nus'gunda ir pradeja verkt, bet karalaitis jų ramina ir sake, kad jų labai pas'dabajįs ir jimsiųs už materį. Nus'ramina karaliučia, nes ir ana karalaičių pas'dabaja teip kaip labai gražus buva. Karalaitis su karaliučiu linksmai šneka, e ja tarnas laivų keravaja. Ataja naktis ir pamate tarnas, kad atskrida kažinkakias trys paukštės, nus'laide un laiva ir šneka: viena saka. — ,,„Tai netiketai sustika graži para, bet neilgas bus jų gyvenimas: kaip tik parvažiuos nama", tuoj' sutiks karalaitį su ja pačiu — mačeka ja ir išneš jam duonų-druskų. "Bet kaip tik karalaitis sa karaliučiu paragaus, tuoj' abu numirs, nes tį bus ažnuodyta. Kas šituos žadžius kam pasakitu, tas

valig kelių pavirs akmeniu!" Untra paukštis vėl saka: — ,,Jegu nenumirs nuo nuodų, tai kai praus burnų, tadu nus'nuodis, nes tas unduo bus ažnuodytas. Kas šitų kalbų kam pasakitu, tas pavirs lig pūsiaujui akmeniu!" "Trečia vėl tar6: — „Bet jegu vis da paliktu jaunieji gyvi, tai kaip tik suguls nakti, tuoj" išlys iš papečia žaltys ir praris juos abudu. Kas šitų kalbų kam pąsakis, tas visas pavirs in akmenį!" Teip pas'kalbejį paukštės ir nuskryda. "Tarnas visų jų kalbų girdeja ir mislija sau, kad raikia karalaitis išgelbet' nuo smertės. Labai anas jį mileja.

Kaip tik parvažiava karalaitis su jaunu pačiu nama", tuoj' patika- juos mačeka su duonu ir drusku un sidabrinės terlės, bet tarnas pribega, ištrauke iš karalaičia runkų ir palaide un veja visų druskų ir duonų. Visi mislija, kad tarnas pradeja ait iš galvas, e karalaičia mačeka baisiai un ja ažpika. 'Tarnas un visų barimų. tileja ir ne žadžia neištarė. Unt ritajaus, padavė mačeka karalaičiui ir ja pačei čista, kaip krikštalas undenia del prausyma. Tarnas aidamas pra šalį, bun tai iš netičių, ažkliud6 su skvernu ir brukš! apivertė praustuvį. Visas unduo išsipilė, net ir karalaitis pradeja bartes, e mačeka tai niet iš kailia nerės bešaukdama un tarna. Liepė karalaičiui tuojaus ažmušt tarnų, mat jai pikta buva, kad untras kartas išarda jas nuodus. Karalaitis nenareja žudyt ištikiama tarna ir davanaja jam. Ataja vakaras, karalius 80 sava materi nuveja gult, e tarnas palinda palavėn saugatu, ir kardų pasijema. Kaip tik anis sumiga, tuoj" išlinda iš papečia amakas ir jau siekia išsižiajįs praryt' jaunuosius, tik tadu tarnas iš palavia išlinda ir čiakš! sa kardu nukirta lervai galvų. Tuojaus tarnas sukavaja, kad niekas ir nežinatu. Bet tuo laiku, kaip kirta, uštiškį buva krauja un karalienės veida. Mislija tarnas, kaip čia raikia nušluostit, bet bešluostunt gali nubustė. Prisilinkė prie karalienes veida ir palingvelia nareja su ležiuviu nulaižyt, bet tuolaiku karalius nubuda ir, pamatįs tarnų belaižunt

tu šitei darai! Mana materį bučiuoji!...." "Tarnas nieka nesake, anie žadelia, e karalius pašaukė tarnus ir liepe šitų tarnų surišt. Unt ritajaus tuoj' sušaukė sudžias ir apsudija ažu bučiavimų karalienės un simertios.

Prieš smertį tarnas praše karaliaus, kad duotu jam pa sakyt keletų žadžių. Karalius pavelija. Tadu pradeja sakit tarnas apie kelianį par marias, kaip anas girdeja paukštes kalbunčias, kad karalienė narės nunuodyt su duonu-drusku ir kaip paukštes aždeja tam katras pasakis, pavirst ligi kelių akmeniu. Tuos žadžius ištarįs tarnas ir pavirta ligi kelių akmeniu. Karalius ir karaliene prižadeja visa jam davanat ir praše kad daugiau nebesakitu. Bet tarnas tare: — ,,kas man da gerumas bus givint su akmeninėm kajam!?" Ir pradeja aakit apie tai, kaip vėl karaliene nareja nunuodyt burnas prausiunt ir kaip jis naredamas išgelbet, tų undenį išpylė. Tų pasakįs pavirta lig pusiaujui akmeniu. Karalius ir karaliene prašė ja, kad daugiau nebesakitu, bet anas tarė: — ,„kad jau pradejau, tai ir baigsiu!? Ir apsake čianai, kai nuo žalčia išgelbėja. Kaip tik pabaige sakit, ir pavirta visas in akmenį. Karalius tuoj" sava mačekų liepe nušaut, e tarnų, pavirtusį in akmenį, inešė dvaran ir ilgai ja verke. Jau geras laikas po ta praeja, gim6 karaliui sunus. Vienų nakt' karalius ir karalienė takį sapnų sapnava. girdi, kad balsas saka. — ,,Jegu jūs uarit, kad jusų tarnas atsiverstu iš akmenia, papjaukit sava sunų ir numazgakit tų akmenį tuo krauju!" Ataikelė karalius ir pasakė karalienei sava sapnų, karalienė atsakė: — ,,Ir aš teipat sapnavau!" Ilgai mislija, bet un gala, liepe tarnam papjaut sava vaikelį. Kaip tik numazgaja akmenį krauju, tuoj' pavirta in žmagų. Dabar tarnas matidamas, kad dėl ja atgaivenima karalius vaikų papjavė, inpjave sava ruūnkas pirštan ir sava krauju patep6ė papjauta vaikelia smilkinius, katras tuoj' gyvas stajas. Dabar visi linksmi laimingai sav givena. („Pluškis“).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_II_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 559282e00450745d18e6c42254799af19b504874e71a01d87ad48931c704d087
- First added: 2026-10-09T13:27:56.163Z
- Text version: 2026-10-21T06:12:21.002Z

Suggested citation: “Apie karaliaus tarnų, katras in akmenį pavirta”, Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, no. 187; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-187/