# Apie Levyzarių

Source text title: Apie Levyzarių

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-189/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 189
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Velniai, velniai, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Apie Levyzarių — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/basanavicius-1904-189.jpg?v=legends%2Fbasanavicius-1904-189%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Givena senelis ir babelė. Anis netureja vaikų, bet unt senatuves dave jiems Dievas sunų, katram anis davė vardų: Levyzarius. Tas vaikas buva taks mažutis, sulyg nykščiui tiktai diduma, bet tuoj' po gimima pradeja vaikščiat' ir kalbet“. ,,Tevel',- saka, - laisk man svietan asipelnytė duonas. Aš turiu akvatų vedžiatė „žabalus ubagus." "Tevas nuvija jam virvį: vienam galui buva kilpa, e kitas galas išsiskirstė unt devynias ša kas. Pasijem6 Levyzarius šitų virvį ir pasakįs tevams. „„Budiev" — išeja sau. Beregiunt susirinko devynius ubagus — žabalus, kuriuos apsijem6 jis vedžiat'. Gerai. Levyzarius aina pirma, — ubagai paskui. Prejo prie daržinės, sustatė visus ubagus in ailų ir maka jiems: — ,,„dabar prejam un labai gylų ravų. Kaip tik aš sureksiu: op! tai visi šakyt' par ravų." Ir sureke: ,„Op!" — Bumbt! bumbt! kabaldi! kabaldi! visi ubagai sugriuva pasienij' susidauži kaktas. Pradeja ubagai rekt' ir bartes un Levyzariaus, e anas saka: — ,,Davanakit, meneliai, aš narejau ištirt6, ar visi esat žabali.'? Susigadija visi ir vėl aina taliau. Preja un krūmus, kur pilna buva arškiečių ir pyktadagių. Čianai Levyzarius liepė nusiaut' visiem ubagamn kajas ir atsiraityt kelnes,

nes esunt gili bala. Kaip ažuvędė ubagus par erškietynų, tik šakinėja visi kruvinam kajam ir keikdami Levyzarių, led išsikapurnaja iš arškietyno. E Levyzarius saka: ,„Susimildami davanakit, mat parukavį iš tala, misliau kad bala!" Aina taliau. Užeja balų priaugusių viksvams. Levyzarius saka ubagams: — ,,Cianai, dėdukai, apsiaukite, patam vėl kajas susidraskysta.“ Kaip ažuvedė6 ubagus par balų! Puškaja, puškaja aeniai, led vos, ne led vos išsilaužė iš balas ir iš piktuma nebežina, kas daryt' Levyzariui, bet tas teisinas kad vyksvas esa didelės, e jam iš tala pasimati, kad tai krumas. Aina vėl ir pamate atbegunt karvį su jaučiais. „„Klaupkites, - sako, — seneliai, važiuoja kunįgas un liganį!" Tuoj! visi suklaupė un kelių, o jaučiai bėgdami sumindėe visus, kitam net ir duntis išspyrė. ,,Tu palais; tuvai, - reke ubagai, - tu mum ir smertį padarysi!"

„Kų gi aš kaltas, dedukai, kad kunįga arkliai pasibai: de ir metes' un tamstų?!" Neužilga aidami, pamatū Levyzarius atvažiuojunt panų su šešetu arklų. ,, Taisykit batagus, - surėka Levyzarius, - ba karvė su jaučiais atbega." Sustatė ubagus iš abe-pusiu kelia: kaip tik privažiava, tuoj visi šaka šlajuot' arklius, kurmanų ir panui parakys. Arkliai pasibaidė, šaka iš kelia ravan ir panų išvertė. Levyzarius nubega rūgiuos ir paskavoja. Panas, išsirytįs iš rava, liepe sujimt ubagus ir varyt' dvaran unt rykščių, bet ubagai teisinos, kad esų žabali ir visų kaltybį numete un pravadariaus. Jeme panas su kurmanu ješkat' Levyzariaus ir atrada rugiuos unt ežias tupiuntį kaip katinų. Ubagus panas palaidė, e Levyzarių insideja kešenėn ir parsivežė nama'. "Tinai panas jį laikė un štukas ir radidavo visiem svečiam, kas tik un jį atvažiuodava. Bet neilgai Levyzarius ir dvari buva: pradeja patį panų išjūuokt, jemė panas supyka i ir išvarė Levyzarių iš dvara. Aina, aina Levyzariūs i ir užeja karčiamų. Ineja vidun, rada tik vienai-vienų židaukų. Židauka tuoj' jį klause: ,,Ui, kas tu esi taks mažas?'' — ,,Aš esu Aniuolas!"' - atsakė Levyzarius. — „„Aniuolasi! Niu! tai ar tu nematei mana Leizeriuka, katras jau du metu kaip numirė?...... " — „,Kaip-gi nematysiu, mačiau, par Dievų kiaules gana; visas apiplyšįs ir nususįs." — „Ui, ne galima jam kai ka nusiustt: Maž ir tu aidamas jam nuneštumaii“ —

„Ummm! kad aš visa svieta dryskiam nešiačia visakius daigtus, tai man vežymais apkrautu!.. ... Duok pinįgų, kad nari tai nunešiu; až pinįgus jis tinai visa gaus nusipirktė.'' — ,,Ui teisybį tu kalbi!" - tarė židauka ir davė jam šimtų rublių, kad nuneštu Leizariukui. Levyzarius prižadeja nunešt' ir išeja. Neužilga sugryža žydas nama' ir pasigyre židauka, kad buvis ažejįs karčiaman aniuolas, ir ana jam indavus pinįgų kad tas nuneštu Leizeriukui. ZŽydas tuojau suprato, kad tai buva kaks gudrus vaikštykas, katras teip gražei apgavo jo pačių. Sedos un arklio ir vijos paskui Levyzarių. Pavijįs klause: „ar tu esi aniuolast" — ,,Aš"' - ataake Levyzarius. — ,,Tai jimk, paturek mana arklį; aš vienų daigtų tav' pasakysiu!...... * Žydas nuseda nuo arklio ir padavė jį Levyzariui, o pats nubėga kruman laužtu lazdos, mat mislijo prišveist' Levyzarių, bet tas nieka nelaukdamas, šaka unt arklio ir nudulkeja keliu palykįs žydų krumi. Išlinda žydas iš krūuma su lazdų, e gi žiuri, kad Levyzarius skrenda unt ja arklio, tikt dulkies ruksta. Matydamas, kad ir jį apgava kaip ir ja pačių, gryža žydas nama'; klause židauka: — ,,niu, ar pavijei?““ — ,,Kaip gi, pavijau, da ir arklį daviau kad graičiau nujatu."

- Levizarius, nars mažas buva, bet makeja pinįgus grait išlaist': gerdava, uliavadava, ir nars tureja šimtų rublių nuo židaukas išmanijįs ir arklį nuo žyda, katrų pardavįs pajemė gerus pinįgus, bet ,,pinįgai slidūs daigtas", priežadis saka, graitam laiki Levyzarius vėl lyka plykas kaip tilvykas. Delto jemė ir usidėja su žmagžudžiais. Viena karta išeja anis visi žmanių rabavatu. Nubrazdeja vienan dvaran, nes žinaja kad tą dvara panas labai bagatas. E tas panas turėja labai piktus šunis. Levyzarius jau pirma tureja pris'taisįs takių raguoliukų: iš miltų suarielku. Buva jau gerai sutemį. Levyzarius aidamas aplink dvarų primetė šitų raguoliukų, katruos šunis su pagardam išbegį surunkiaja, ir teip gardžiai predį sulinda budas ir visi pas'gėrį sumiga. Tadu žmagžudžiai visas duris ažraišiaja, išved6 iš stanių arklius, sukinkė ratuos, prikravė pilnus vežimus visakias gerybės ir išvažiava. Nuvažiavį gyrian jemė dalytis terpu savi visus šituos turtus. Visa gerai pasdalija, tik lika un gala labai graži muškieta, katras

niekaip negalėja pas'dalyt', delta kad žednas nareja jų gaut'. Žmagžudžiai sakė, kad jiems ana priguli, delta kad anis jų nuo sienas nukabina, e Levyzarius sake, kad jam muškieta priguli, delta kad anas daug daugiau varga tureja kalai šunis ažmigd6ė ir t. t. Negaliunt pas'dalyt', Levyzarius dave radų kad ait un panų ir klaust, kam geriau priguli muškieta. Žmagžudžiai juokdamies tarė: — „,,aik, aik, ir klausk panų, dabas'ma, ar tu neinkiši sava kaila!" Levyzarius drųsiai sugryža dvaran, e žmagžudžiai nusek6 paskum jį ir klause palungei kų "anas su panu šnekės. Ta dvara buva panaktinis, katras labai makėja pasakas sakyt', e panas labai mėgdava klausyt'. Levyzarius prejįs un duris ir radįs panaktinį miegunt, ineja vidun. Užgirda panas, kad kas pričkinej' vaikščiaja ir klausė: — „Kas tį" Levyzarius atsake sniaukradamas, kaipir panaktinis: — aš panuli!" — „„Nu, Indriau, pasakyk pasakų“ — tare tumpydamas blauzdas panas. Ir pradėja Levyzarius sakyt pasakų apie Levyzarių apjuokėjų, t. y. pats ape savį. Nurake kaip tas Levyzarius šydija ubagus, apijuokė žydų su židauku ir daeja lyg tam, kaip anas sus'dejįs su žmagžudžiais išrabavaja dvarų viena pana. Paskui nusakė apė dalybas ir kaip Levyzarius su žmagžudžiais muškietas negaleja pasidalyt.... Čianai pertraukė Levyzarius sava pasakų ir tar: — „Kaip, tamstai, panuli, matas. kam geriau priguleja pajimt muškietų?" „Zinoma; kad Levyzariui!...." Kaip tik panas tuos žadžius ištarė, tuoj Levyzarius išbega pra duris kalbėdamas: — ,,Matai, aš sakiau! matai aš sakiau!" Dabar ir žmagžudžiai jau nebesiginčija, nes patys girdeja kad ir panas nu- " sprendė muškietų Levyzariui.

Unt ritajaus susikelė dvara žmanies ir rada viaus "svirnus dikus: Suprata panas, kad buva ir vagis ja runkaj", bet jis palaidė.

Neta!l' nuo dvara buva bumbyzų kunįgas; tasai dasižinajįs, kas atsitika, ataja un panų ir pradeja iš ja šydities, sakydamas: — „Še tau ir tava šunys; tu sakydavai, kad vagių nebijai, nes turi gerus šunis; še tau ir tava.šunys. Ha, ha, ha!...." Supyka panas un bumbyzų kunįga ir sumislija jam šiteip atkeršit': parašė un paperiaus takį apgarsinimų: „Kas apjuoks kaip nars bumbyzų kunįgų, tai tegul ataina unt man — duosiu

až tat šimtų raudanųjų," ir prilipdė un varatinia stulpa. Kur buvįs nebuvja Levyzarius, eja tuo keliu, pevskaite takį apgarsinimų ir nusprendė sau, kad tie Taudanieji teks jam. Sugryžįs nama', liepė sava draugam prigauditė vežių, e anas tuo laiku prisdirba mažučių lajinių žvakeličių. Vakara, kad jau sutema, nuveja dvejuos in bumbyzų bažnyčių; vienas jema iš maišo vežius, e kitas lipda un vėžių nugaras žvakelį ir laidžia vežį žemen. Paskui Levyzarius apsivilka baltais rubais ir atsiklaupįs prie altariaus jom6 giedat'. Užgirda sargas ir pasakė kūunįgui. Ataja ir kunįgas bažnyčian ir mata, kan mažas, baltas, gieda, e pa žemį žvaigždelės mirga. Pamatįs Levyzarius kunigų, tarė: — ,,Eikš, eikš artin, išgirsi linksmų navynų: aš esmu aniuolas iš dungaus siųstas paimtė tavį ir nunešt6 dungun su dušiu ir au kunu. Jegu aisi šindėj', tai su visu šviesybi busi nulidėtas kaip matai; e jegu atadėsi un talimesnia laika, tai busi patumsi neštas. Duodu išsirinkt, kaip nari!' Tas bumbyzų kunigas buva labai bagatas ir, nenaredamas turtų unt žemes palikt', atsiprašė menamųjį aniuolų unt kitas nakties atait6 ja paimtu. Atajus kitai nakčiai, ataja Levyzarius teipat baltuos rubuos ir pabarškina in lungų. Kunigas jau buva gatavai apsivilkįs gražiais rubais ir laukė au pinįgų maišu. Tuoj' atadarė lungų, e Levyzarius išket6 maišų ir tarė: — ,,Kad nenarėjai vakar ait su švesybi, šindei reiks atbut kelianį patumai. E ku-gi čia runkaj' turi?? — „Pinigus, švintas aniuole...." — atsake kunįgas. — ,,Pinįgus paduok man, nes iš tavi atims piktas dvasias." Nuvilka maišų su kunįgūuin ta pana dvaru ir pakabina prie ganku. Paskui paraše su kraidu: ,,Kas ais pra šalį, gali šert šitan maišan tris kartus ne daugiau." Ir palika. Aina ryta" atsikelįs uredas ir pamate, kad kaba kaksai maišas. Preja, paskaite kas parašyta ir kaip tik sušer6 maišan, kunįgas pradėja rungytės, kalbėdamas: — ,„Ai, Dieve, atlaisk griekus, kaip sunkiai dungun raikia keliaut!" Taliaus pradeja visa šeimyna vaikščiat ir kaip tik sušeria tuoj maiši sukruta ir kalba. Pasake apie tai panui. Tas išejįs, klause: — ,,kas čia yra?' Atsakie balsas iš maiša: — ,,„Esmu kunįgas, neša manį aniuolas dungun." Subliava juoktės panas ir tuoj' suprata, kas čia yr'. Ataja ir Levyzarius, reikalaudamas prižadėtų rau-

— 8311 —

danųjų. Atadavė panas kų buva prižadejįs ir liepe Levyzariui, kad vėl nuneštu kunįgų nama'. Levyzarius pasijeęm6 maišų ir nunešįs miškan pakabina eglėj', e atajus vakarui, vel nuveja kunįga namuos ir pabarškina lungan. Užgirda kunįga pati ir klausia: — ,,kas čia?" Šis atsake: — ,,esu aniuolas. Vakar nunešiau tava virų dungun, bet tinai jis vienas nerimauja, delta atasiunt6 manį Dievas, kad ir tau nuneščia. Sukinkik staninius arklius, apsitaisik ku gražiausia, pasiimk brunguminus ir pinigų kiek turi. Tadu nuvažiuok miškan, tan ir tan vietan: iš tinai aš tavį paimsiu."

Nuveja Levyzarius miškan ir laukia kunįgienes atvažiuojunt, ale neažilga ir atvažiava. Tuoj Levyzarius patika jų, išvertįs iš vežyma ir pinįgus atėūmįs nuvažiava. Likus viena pati kunįgienė, pamatė kad medij' kaba maišas. Ziuri, ogi jas vyras maiši! Atarišs maišų, išlaidė sava virų, ir parkelava abu nama' spiaudidamies.

Levyzarius pardave arklius ir visus pinįgus pasidalija su draugais. Bet ramiai anas negaleja givint. Jam vis rupeja kad kas nars apjuokt'. Viena karta Levyzarius gava kasžinkur latiniškų knygų, akularus ir žvakį. Su tais daigtais, nuveja anas in žydų iškalų ir pradeja kasžinkų marmet' viduaslij' atsistajįs. Žydai apstaja aplink ir klausia: — ,,kas tu esi?" — ,,Aš esu aniuolas, atasiųstas nuo Dieva jum perserget', kad visi tie žydai, katrie rudam barzdam — šįmet' mirs. Jegu katras nari likt nemirįs, tai kad nari, gali barzdų nudažyt' juodai!" Nus'gunda visi rudabarždžiai ir apstajį Levyzarių, su ašaram meldė pasakyt", kas daryti Levyzarius tarė: — ,,Aš jum pasakysiu, kas daryt: daryla juoda labai brungi; sumeskit daug pinįgų — nekitravakit — aš jum atnešiu iš dungaus geras darylas ir nusdarysta barzdas!" Žydai tuoj' sumetė piukias tukstuntis muštynių ir padavė Levyzariui. "Tasai nuvėja miestan, nupirka cimenta, alava ir smalas. Visa sumaišė, suvirina dideliam katilui ir liepė visiem sukišt tinai barzdas. Visi sukišė, e vienas niekaip nebegaleja prisibrukt, tam liepe Levyzarius inkišt viedran, kur teipat inpile truputi darylas. Iabar Levyzarius saka: — „turekit inkišį, kalai aš ataisiu." Zydai klausė: — „e jegu mum raiktu tavį ješkatė, pasakyk ko esi vardu?" —

„Vadinuos „Šitoks“", —- atsakė Levyzarius ir nuveja savais keliais. Zydai turėja, turėja barzdas inkišį, jau ir vakaras ataja, nebeataina „„Šitaksai“. Pamėgina barzdas traukt, žiuria, kad sus'lejį su cimentu. Pakėlė gvalt rekt ir draskit sau barzdas niet liki kailia, e šitas žydas, katras tureja barzdų viedran inkišįs, sugriebįs visų viedrų, aps'kabina ir bega par miestų, kų tik sutikdamas vis klausė: — ,,ar nematet Šitakia?!" — „„Kurgi kitų takį durnų matysi kaip tu?' - atsake jam žednas.

O Levyzarius pusį svieta iššidijįs, sumislija da ir sava tevų apjuokt. Prideja pilnų puodynį mešla, viršui apdeja ailelį įpinįgų ir parnešė tevui atadavė. Tėvas pradžiugįs, tuoj' jėmė skaityt' pinigus, e Levyzarius saka; — ,,Tevel'! čia tik un viršaus (viršui) sidabras, e apačiaj', tai auksas." "Tevas, kaip griebe gilau ir inkneba runkų mešlan. Supykis tevis prakeikė jį, sakydamas: — ,,kad tau velnei pagautu!!!....

Ryta" atsikelį tevai neberanda Levyzariaus, gal velnei pagava ir išsinešė. („Birutė“).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_II_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 6b411eaea27fd22518ee2dfe0a1967f13e7458afc689eac8afb5f9eb48b1022c
- First added: 2026-10-09T13:27:56.163Z
- Text version: 2026-10-21T07:00:00.000Z

Suggested citation: “Apie Levyzarių”, Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, no. 189; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-189/