# Apie tris brolius, du protingu, o trečią kvailį

Source text title: Apie tris brolius, du protingu, o trečią kvailį

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-23/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 23
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: topic-scope-review:hourly-quality-non-myth-title.

![Apie tris brolius, du protingu, o trečią kvailį — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/basanavicius-1904-23.jpg?v=legends%2Fbasanavicius-1904-23%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Gyveno neturtingas tevas. Jis turėjo tris sunus; du protingu, o trečią durnių. Mirdamas n6ko neturėjo palikti savo sunams — paliko triobelę ir tvartus. "Tvartai turėjo tris duris, ir kožnam paliko puo tvartelį su vienomis duremis ir pasakė: kad bus šilta diena, atidarykėt duris savo tvartų. Tėvas pasimirė. Atėjo šilta diena. Visi trys atidar6 duris. Priėjo pilni tvartai viaokių gyvulių, kad ir sutilpti nebgalėjo, tikt į tvartelį durniaus įėjo viena ožka. Du broliu paliko turtingu, turejo ir mėsos ir piningų, o durnelius, suspaudęs keletą surių iš ožkos piena, valgo. Paskui mato, kad teip negalima gyvent. Pasidirbo spanstus su kartuvemis, išnešė ant kelio ir užspendė. Tuo keliu 6jo daugybė žmonių. Viena moteriškė ir pasikorė, o durnius pamatęs pasikorusis moteriškę, greit pagrebęs, nusineše į 8avo tvartelį. Ant rytojaus paprašė savo brolių žirgą su vežimeliu, pasuodino motriškę negyvą, padėjo ant kelių keletą surių ir išvažiavo į miesteli. Keliu bevažiuojant, privažiavo tiltą. Jis susuka vežimą skersai kelio, įdave į rankas nabašninkės apivarslus, o pats pasislėpė puo tilto. Atvažuoja ponas su keturiais žirgais. Purmonas šauk", kad iš kelio suktumes. Moterišks neklauso. Pon's turėjo sustoti ant kelio ir ejo pas senutę. Mato, surius laiko ant savo keliu; priejęs paklausė, kiek nor užsurį. Moteriške nekalb' su juomi. Ponas užpykęs, kad su juomi toki bobpalaik6 nenor' kalbėti, kaip duos jai į ausi, ta ir išvirto. Durnius pamatęs, iššoko iš patyltčio ir Rako: ,„kaip tu gali užmušti mano pačią? žiurEk, tu suvis užmušai." Ponelis persigandęs sako: „cit, cit! nerekauk, kiek tu nori aš tavi užmokesiu." Ir durnius gavo daugybę piningų. Pargryžęs namon, papjove ožką savo, nulupo skūrą, sudėjo į vežimą mėsą, ir skurą ir ant rytojaus pasodinęs tą pačia žmoną su keleta surių, išvažiavo kitu keliu, pasakė broliams, kad važiuoja į tokį miestą ožkos mėsą parduoti. Bevažuodamas ir gi privažiavo mažą tyltelį. Čia apsistojo, susuko vežimą skersai kelio ir pats pasislėpė puo tylto. Gird', atžvang' su visokiais skambalais didiliai didis pon's. Purmonas šauk': ,„iš kelio, iš kelio, ei!" O ta ir klausyt nemislija. "Tad" ponas šuoko iš karetos, pribėgo prie moteriškes, jau ir apė surius nebeklausinėjo, ir kaip duos į ausį! Ta žluipt iš vežimelio ant žemes išvirto ir negyva. Durnius pamatęs, staiga iššuoko iš patylčio: ,,kaip tu galėjai užmušti mano pačią?" ir pradejo šaukti iš visos gerklės: ,,žmonės ant pagelbos!" ,,Cit, cit! susimildamasis, nešauk, sako pon's, aš tavi užmokeėsiu; kiek tikt norėsi." — ,,„Pripylsi, - sako durnius, - ožkos skurą piningų ir daugiau nėko." Pon's, bėdos tekęs, pripylė ir nuvažiavo savo keliu. Pagryža namo, apsakė savo broliams kad tame mėste labai brangi mėsa; „aš už ožką žiurškit, kiek piningų gavau!" (Pagryždamas jis išmete iš vežimelio ir tą moteriškę ir ožkos mėsą). Broliai susitare išpjauti savo gyvolius ir vežti į tą mestą parduoti. Susitaisę nuveže, bet nėks ni klauste neklausė ir jie sugryžo su visa mesa. Ant rytojaus broliai supykę už tokį apgavymą, nutare jį užmušti. ,,Bet ką čia mes tepsimos, geriau nuskandikem." "Teip ir padare. Pajėme maišą įkišo, užrišo ir neš' į upę nuskandintu. Kelias 6jo pro karčiamą. Jie sustojo, paliko maiša su broliu, o pačiudu nuėjo į karčiamą išgert, kad smarkesni butum. Durnius, pasilikęs ant kelio, gird' ein' žydas potiriaudamas savo poterius. Durnius pradėjo rėkti: „„Ui, vei nemoku ne rašyti, ne skaityti, nor žydų karaliu padeti." Židelis išgirdęs, sako: ,„ui! aš moku ir rašyti ir skaityti, ar aš negalečio buti karalium?" — „Gerai, atrišk maišą." Atrišo. ,,Lysk į maišą." ZŽydas įlindo, o durnius pasijemė jo kromą su visokiais puikiais daiktais ir nubėgo į mišką. Atejo broliai jau kur kas dran- 8esni; pajemė maišą ir įmetė į upę. Durnius susišlapino visas ir ant vakaro pagryžo į namus ir sako broliais. „„Gerai, kad jus manį įmetet į vandenį, kiek ten visokias naudos, kokie magazynai, žiureket, kiek visokių daiktų parsinešiau!" Jis išsidžiaust6 gavo visus šilkinius skepetus, elenderskas drobes, abrusus ir daugybę kitų daiktų. Broliai matydami tiek daiktų, nutare ir jie eiti į upį skandintis. Priėjo prie kranto upės ir sako: „pirmu aš šuoksiu, o jei aš iškišiu ranką, tai ir tu šuokk, su ranku aš tavę pavadinsiu, jei atrasiu tus magazynus. "Teip ir padare. Vien's šuoko popirma ir skesdamas, prašidamas pagalbos, iškišo aukštyn rankas, tad' antrasis šuoko jam ant viršaus ir abu nuskendo, o durniui vienam paliko visi jų turtai. (Užraše Zelšių pavietije ,, Briedis").

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_II_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 849ce4d9366aa86281308d08a3985f65fdf141aa5c0544ea2cf9112ca5b29ca1
- First added: 2026-10-09T13:27:56.163Z
- Text version: 2026-10-21T11:08:55.357Z

Suggested citation: “Apie tris brolius, du protingu, o trečią kvailį”, Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, no. 23; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-23/