# Apei karaliaus sunų

Source text title: Apei karaliaus sunų

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-31/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 31
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: folk-authenticity-no-provenance.

![Apei karaliaus sunų — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/basanavicius-1904-31.jpg?v=legends%2Fbasanavicius-1904-31%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Kažikoks karalius turėje tris sunus, iš kuriūn du didei milėje, vo trečiojo neapkęnte. Atskaitęs todėl tris šimtus raudonųjų tarė neužkentamoujou sunou: „eik sau, kur tinkama.? Šis paklause: ,,kur aš turu eitit" Tėvs pamojęs su rankų atsakė: „eik tęn!" Nemitęs musų vargšas, pasijemęs atskaitytunsius savei piningus, atsisveikinęs su broleis ir gentimis, išvyka; vo nelęngdams nei girių, nei pelkių ėje teisiau į tąn šalę, į kuręn tevs pamoje. B'eidams užėje kapus, kuriusi atrada kelis vyrus bekasąnčius doubę. Šis paklause: ,,vo kąn jūms če dirbat?" Doubkasei atsake: ,,„to' vieto' yr' palaidots žmogus, kurs mums įsiskolije tris šimtus raudonųjų, vo kad mirdams neišsimokėje, dabarčiou iškasusis ano kuną sudeginsma." Karalaitis ąntsipuldams prašė anun, kad to nedarytum; bet šei, ne klausyti neklausydamis, dar6 savąjį. Nėka neveikęs jaunikaitis išmokėje anims numirėle skolą ir uždraudė užkabinti jo kuną. "Tan padaręs 6je tolesnei ir atkila į nelab' didelę sodą; vo budams parklokęs ir paralkęs be sava gala užėje pas veinos motriškės ir pasiprašė kąn-norintes pasivalgyti ir pasisake neturęs koumi mokėti. Si į peistas pašokusi tarė, kaip tat" gal' buti, kad tu toks gelunbčts neturetumi koumi!" Jaunikaitis visą sava vakartį pasisak6 pametęs. Motriškė tąn išgirdusi nebstęnge, įnešu- Ri peina, sveista ir sure žmoniškai pavaišina, ir dar tarė: jei nori, aš tavę prirodysu pri sava pažinstama kupčaus už tarną. - Šis nesibaid6 ir ryžos eiti tarnauti. Pas kupčaus viskas anam gerai sekės, nes šis nevęn brąngį algą mokėje, bet dar dovauoje ne maž' senoviškų ir nebepadėvamun drabužių; vo tat nemenka buva lėta: jaunikaitis išpardavoje ir daug piningun išverti. Senis pagaliaus kupčus, budams našlių ir bevaikiu prišmirdams užraše jam visą sava turtą ir numus. "Teip tatai tas musų jaunikaitis atgal" pašpka į didumenę ir palika didžu kupčumi. Veiną kartą ans leidos už juūrių marių įsiteikti ivairiun be' ivairiausių pirkiniun. Ale jam beva:- žioujęnt pakila dideli audra, susijudina vandenis, ir nuvare laivą pri kažikokes salos, ąnt kurios jaunikaitis rada tris karalaites teip-pat audras ir vėjų išmestas į tos salos tyrlaukius. Karalaitis, vėtrai nustojus, pasiskyrė

veiną iš anun, nuvažiava, kur buva ketinęs, ir prisipirkęs gražiūn be' gražiausiun pirkiniun sugrinža numei.

parvežtąję karalaitę jėme sau už patę. — "Tou tarpu karalius teva prapoulusiųjų dukterun išleida į visas puses siuntinius eiškoti. Anus siųsdams pasake: kurs iš jumsų Tas muna dukteres, tas paims tinkamąję už patę ir gaus ketvirtą dalį karalystės. Atsitika, kad veins iš vyresniųjų karaliaus siuntiniun pakliuva į tąn patį mėstą, kuremi gyvena musų kupčus karalaitis, vo, įejęs į ano rumus, netiketai pamate jo patę ir pažina aną esąnt dukterimi karaliaus. Pagrinžęs pri karaliaus pasisakė galęs suvokti veiną iš anon dukterun. Šis prasidžiuga, davė gerą gniužulą piningun ir prašė, kad 4ns važioutum čiškoti. Vyresnesis tučtujaus iškeliava ir, atvykęs pas pažinstamoje kupčaus, pirka daugel' visokių, nors nereikalingų, daiktų, vo norėdams dar geriaus prisistebeti jo patei, pakveiti anuodu abudu 3nt peitų pas savęs ant laiva. Šioudu paklausė. Vyresnesis gerai įsistigavojęs ir išvydęs, kad kupčėn6 yra tikrai prapuolusioje karalaitė, leip6 pavaryti nu krašta laivą. Kad jau buva tolei, pajutęs kupčus šoka pri durių paveizeti, kas dedas. Toutarpu patrakčlis siuntinys, prišokęs iš užpakale, nustumė anąn į vandeni, vo jo patę prisaikina, kad nekam nesakytumes esąnti ištekėjusi. Ši nusigąndusi ir bijodamos, kad ir jos nenuskądintum, prižadėje viskąn. Ir išteisun pagrinžusi pri tėvun užslėpe viskąn, kap nelaimės tekta buva prižadėjusi. Karalius t6vs džaugės sava dukterčis sulaukęs; radybų veito' pavedė neteisingam vyresnioujou ketvirtą dalę sava žemės, ir ketina neužilga jau pakelti veselę, ant kurios daugybę svečiun supraše, ir prisaki numiškems kčik įmanydas mis teikteis.

Bet ir musų kupčus nenuskęnda jurių seituvose. Nes anam nustumtam į vandenį netiketai priplaukė valtė kažikoks žmogus ir išgelbėje nu prapultėis. Tas žmogus pasisakė, buk €53ns dvase ano kuna, kurin karalaitis išpirka už tris šimtus raudonųjų. Ir dabar, už gerą geru mokčdams, ištraukė karalaitį iš pavojaus, išvežė ant akardže, pasakė, kur nuvažiava ano pati ir pamokė, kaip gal' ję suvokti, sakydams: ,,važionk statei į tan ir tąn mėstą, vo nuvažiavęs kaip norintes įsiprašyk į karaliaus sodną, kuremi yra rumai. "Tuse atrasi sava

sa Os=

patę. Kan papasakojęs valtininks pavažiava. Šis tikėdams tims žodems ant ryta leidos į mėstą, valtininka minavotąjį. Atvykęs įsipirka į karaliaus sodną, kame vaikščiodams aple rumus, džiaugės keskele padirbtu nu ano buvusioses pačios. Pamačiusi tąn karalaitė, vo netikedama, kad tas yra anos vyrs, s8ąmprotava, kad, anam nuskęndus, keskelę kasnorintes atrada ant krašta. Tujaus išsiuntė sava tarnaitę, kuri šem apreiškė, karalaitė didelei norint tos keskelės. Bet šis atsakė n6 už kažikokius piningus nedousis, lig patei karalaitei neišėjus. Karalaitė, norėdama turėti pamęnklą ir minavonę sava vyra, išejė pati ir su didelausiu džiauksmu pažina sava vyrą. Daug ko nešuekedama, kad kas neišvystum, prisakė ant paskirtas dečinos buti sodne'. Atėjus veselės deinai iš visum pusiu suvažiava avetči ir jau ketina važiouti į bažnyčę, kame kunįgs turėjė suvčinyti karalatę su nedoru vyresniouju; kad tou tarpu įėjusi karalaitė tarė: ,,„svetelei muna, kokė' tat" nadčina! anąndėiną aš pamečiau raktą nu sava skrynalės, į kuręn, budama vergybe', dėdavau visubrąngiausius daiktus; bet šęndčiną netiketai vėl radau. Todėl neįmanydama, kąn daryti,

aš klausu Tamstų, kaip aš dabar turu elgtėis: ar munči reik senąjį raktą dūvėti, ar naujęjį, kurin į pirmoje vėitą buvau pasidirbdinusi?" Visi atsakė, kad pirmąjį. Tadu karalaitė, rodydama pro ląngą, tarė: „antai muna pirmasis vyrs, vo šitai, rodydama i i vyresnįji, ąntras," ir

išpasakoje viskąn, kas ir kaip atsitika. Karalius, supratęs visą nedorybę sava vyresnioje, išdavė anąn smerčiop, vo teisingoujou jaunikaičou paved6 ketvirtą dalį karalystės, patvirtina jo moterystę su dukterimi, paskyrė į savo įpėdinius i ir ant galūn gala pakėlė dideles vai

šes. Ir aš tęn buvau, midų ir alų gėriau, — par smakrą varvėjė, bet dantis neregėje. ( Zndrejaviškių tarmėję Bėtavos par., Reseiniu pav., Kaun. gub. užrašė Kaz. Javnys. Geitler Lit. Stud. S. 21).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-ii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_II_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: c1203060394386b33e84761920cac4677332fc0db2c0f73780cddf1146a8dde8
- First added: 2026-10-09T13:27:56.163Z
- Text version: 2026-10-21T09:10:57.720Z

Suggested citation: “Apei karaliaus sunų”, Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, no. 31; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1904-31/