# Apė vieną bostrą, kurs karalium tapo

Source text title: Apė vieną bostrą, kurs karalium tapo

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1905-162/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1905
Story number: 162
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Velniai, velniai, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: unreadable-ocr.

![Apė vieną bostrą, kurs karalium tapo — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/basanavicius-1905-162.jpg?v=legends%2Fbasanavicius-1905-162%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Buvo toks ponas, jis turėjo vieną dukterį; ta jo duktė iš netyčių sulaukė sunų. Dabar ką jis darys — paprašė pas tokią moteriškę, kad tą vaiką nuneštu in girią ir pamestu; toj, paklausius, nunešė in girią ir paliko suvysčius. In tą syk? atėjo karaliaus duktė su tarnait6ms in tą girią pasivaikštinčtie, pamatė, kad guli mažas vaikelis, tuo liep6 tarnaitei jį pajimtie ir pareidamos parnešė tą vaikelį in savo dvarą ir augino už savo vaiką. Užaugino, išmokino, o kad perėjo visus mokslus, tas karalius jį labai mylėjo, nors jauną padarė jį jenarolu. Toliau jam viskas gerai klojos: pastojo jis didesniu jenerolu ir teip toliau, iki pastojo viriausiu po karalium. Ale nepoilgam kits karalius išdavė vainą su tuom karalium. Dabar tas karalius suvadino visus jenerolus: katras ais su tuom karalium an vainos. Visi vienu žodžiu ištarė: ,„tegu aina vadovu tas viriausias" ir teip jau stojos. Jis nuvėjęs pamušė aną. karalių, sugryžo laimingai su muzikom ir linksmybėm. Perėjo pu- 86 metų; šaukė an vainos kits galingas karalius. Jau jam reik vėl keliaut an tos vainos. Pajem6 jis dvyliką tukstančių virų ir iškeliau'. Kada pradėjo mušį, jam vėl sekėsi. Anas karaliūs, matydams, kad jau jam blogai, padarė pakajų an dviejų mėnesių: jis pakajaus laike su savo virais ilsėjosi, o anas drutino savo armijas patykom. O kada jau stojo muštis, pamušė jį anas karalius ir teip pamuša, kad jau jis jokį virą neteko, jau ir jį anie noretu užmuštie. Ale jis turėjo labai smarkų arklį, tai kaip jį jau apnyko, tai jis kaip laido savo tą arklį per vidurį neprietelių, anie ir kirto ir šaudė, ale jis sa tokiu dideliu graitumu išbėgo no neprietelių. Dabar sako viens sau: ,,gryžt atgal in karalystę negaliu — ar man vienam tikės karaliusė sakys, kad aš parsidaviau, pinįgus pajėmiau in kišenių, o kas man už tai busi — virvė an kaklo; geriau jau negryšu, leisuos toliau in svietą." Paspaudė savo arklį ir nujo' sau. Atjojo in tokią girią, jojo-jojo per tą girią, ale su sykiu pasibaidė jo arklys. ,,Na, sako, jau če man bus galas gyvenimo." Ale sutiko levą, tas levas šoko tuo an arklio ir norėjo išsižiojęs jį prarytie, tai jis jam kelissyk šovė in gerklę jr no to šuvio baisiai rėkdams pastipo. Dabar ką jis sumislio'; sako: ,,geras kailis, gaila palikt." Jis tuo sustojo, kardu aprežė apė kojas ir tuo nutraukė jam tą kailį. Sako: ,,kad kur nujosu, sustosu ir apsigyvęsu, tai man bus pas lovą po kojų.'' Ale jis susisuko tą skurą, atnešęs deda an arklio; tas arklys suvuods žvėrį, pasibaidė, nutraukė kamanas, kaip nuvė' per girią, teip nuvė'. Dabar jau jo visai blusos numirė: ,,na, sako, da pirmai buvau raitas, o dabar jau likau pėkščias, jau dabar manę kur suvės žverys." Aina jis pekščias: aina, aina, niekur nieko nepriaina; 6jo kiek dienų, jau pradėjo rodytis seni kelmai, jau jam ženklas, kad jau jis išeis in kraštą. Toliau pačjo, jau pamatė naujų kelmų, pa6jo da toliau, rado tokias lygumas; toje lygumoje — sodas, gražus, aptvertas, kad niekur negali ineit; matyt vidurij to sodo prudas, an to prudo tokia trobelė ir matyt toliau dideli pakajai. Kelis syk apėjo aplink, pakol atrado vartus: teip intaisyti tie vartai, kad jis ką tik in6jo. In6jo in tą sodą, inlindo in tankumyną ir žiuri, ar nepamatys kokį žmogų, ale nieko nemato. Pavakare priėjo prie to prudo, tilteliu nuvėjo in tą trobelę, toj trobelėj nieko daugiau nėra, tik lova išklota ir gale lovos kabo an sienos abrozėlis su paveikslu velnio. Jis, nežiurėdams an to paveikslo, nusirengė ir atsigul6. Nieks pas jį naktij' neatėjo; gerai permiegojęs atsikėlė, apsirengė: na, jis mislija sau, kas-če do dvaras, kad jokią gyvą dūšią nera. Aina jis pažiur6t in tuos pakajus: inėjo in pirmą — juodai inrengtas, in6jo in kitą — raudonom gelumbėm išmuštas, ir viaų karalių abrisai išpiešti kabo an sienos; inėjo in trečią — išrodo kaipo valgomas pakajus, ir stovi an stalo valgymų ir gerymų. Jan jam gerai: norėjos' valgyt, jis atsisėdęs prisipil6 degtinės stiklelį išsigerė, pasivalg6o. Ale išgirdo toliau pakajuos', kad kas atsiduso žmogišku balsu; toliau klauso — Rusibarškino durys ir jau išeina pana. Sako toj pana: ,„ašče dvylika metų kaip bunu ir jokį žmogų nemačiau: kaip tu če atėjai? kiba tavę vėjas če atnešė." Sako jis: ,,manę če ne vėjas atnešė, ale bėda manę če atveda." Jis jai išpasakojo visą savo praaitį „gyvenimo ir kaip jis če atėjo; o ji jam teip pasakojo: ,,aš asin dukt6 vienturtė tokio tai karaliaus: sykį išėjau pasivaikščiot in karališką sodą — vėtra ištiko ir manę iš pulko išnešė ir atnešė velnias in šitą dvarą ir dabar jau dvylika metų, kaip manę kankina parlškdams. Ir dadar jau netoli toj valanda, jau parlėks ir vėl kankjs. " Ale tas jenarolas turėjo an piršto žiedą, dovanotą to karaliaus, katram jis tarnavo; du syk iškilo vėjas, drebėjimas žemės — atėjo tas velnias, katro tas dvaras. Kaip tik atėjo in tą pakajų, kur jėdu buna, tep ir puolė an žemės, ir 6m6 rūktie, o tas jenarolas klausė: ,,„kas tau yrai" Sako velnias: ,,nusimauk tu tą žiedą, insid6k in kišenių, nes manę labiau degina kaip pragare." 'Tep

tas jenarolas nusimovė tą žiedą, o pridėjo jam prie akių, tai tas velnias da labiau vaitojo ir šaukė; sako: „ką nori, aš tau padarysu, tik tu tą žiedą insid6k in kišenių, kad aš jo šviesos nematyčia." Sako jenarolas: „nunešk tu mus in šitos panos dvarą, pas jos tėvą." — ,,Tai tu jį inaid6k in kišenių, tai aš galesu no žemės atsikeltie, o tuo viską padarysu." "Tas tą žiedą insidėjo in kišenių, ir, jėm ten be stovint, pasijuto, kad — jau an to dvaro pas tos karalaitės tėvą. O kada tėvas pamatė teip senei nematytą dukterį, iš džiaugsmo nežinojo nė ką darytie: ji išpasakojo, kur ji buvo, kaip tas jenarolas ją išgelbėjo. Paskui tas karalius tuo surengė vestuves, davė užsakus ir tuojaus susivinčiavo" ir liko tenai karalium. (Mo Antano Kavaliaucko iš Ožkabalių).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-iv
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-iv/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_IV_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: a3d207ab4ef2d94d0b66de9bb1d4c11227b51db9df4ca5c7ccea321101064ea1
- First added: 2026-10-09T13:46:40.810Z
- Text version: 2026-10-21T09:00:57.067Z

Suggested citation: “Apė vieną bostrą, kurs karalium tapo”, Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, no. 162; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/basanavicius-1905-162/