# Apie burą, kurs labai didis šelmis buva

Source text title: Apie burą, kurs labai didis šelmis buva

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-29aebd760c47551e9d45fda6-32/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 1 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1903
Story number: 32
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Velniai, velniai, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: topic-scope-review:ordinary-anecdote.

![Apie burą, kurs labai didis šelmis buva — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-29aebd760c47551e9d45fda6-32.jpg?v=legends%2Fia-29aebd760c47551e9d45fda6-32%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Vienam kieme, kurs Vargužeis vadinams buva, gyvena burs, tas buva vardu Vyturys. Tas Vyturys, teip sakant, tikras palevėks buva, jis niekados sava darbą natlikdava tikram čese; kad kiti jo kaimynai pavasarij' į lauką eidava ir pradėdava art ir set, tai jis da turedava bile kur valkiotis, ir visas lauka padarynes nu viena ir nu kita susikačot, o pri darba prėjęs jis ir neiš dušies dirbdavo, bet kaip sapnuodams, arba snopsodams styrodava po ilgas valandas, ar su pypkapalaikiu darbą tūrėje, ar su bile kuo pasizaunydava. Tai jis ir vis pavarga, ir tik vos vieną kuinpalaikį, vieną jautuką ir vieną karvelę teturėje; o teip jis art? eidava su arkliu bei su jaču į vieną žagrė sukinkytu. Teip jem vieną dien' bearient, vyturėlei aplink jį ir viršui jo labai linksmai čivyrava, ale jem art visą nesisekė, it jis savy mislyje. Visi žmonės manę ant juoka laika ir pat vyturei, tie niekam neverti daiktai, mą pakajų neduod, ir, teip per mier supykęs, emė akmenį ir su tuo norėje vieną vyturį užmušt, kurs ties jo viršugalviu čivyrava. Ale kokię

neganda nusidavė! Tas akmuo nupuldams tropyje ant jače ir jį į smertį užmušė. Dabar jis prėjęs jačui tvėrė vek už ragų, vek už uodegos ir bandė jį atkelt, bet nėje. Jau dabar matydams sava dvylį vis3 negyvą 6sant, šale jo atsistojęs, pradėje šliumbt ir dejuot. Teip gerą valandą pasišliumbęs, emęs dvylį uždėje ant rogių ir š6- belką užsikinkęs jį namo"? parsivežė ir paskui jį nulupa. Antrytojaus jis su ta skura į miestą važiava, kad ję parduotu; ir atėje tiesiog pas sava pažįstamą kažemėką, kuris jau apisenis žmogus buva, ale janą pačę turėje, o ta laikėsi su kunįgu to miesta. Kaip tas burs su skura at- 6je, tai jis tą poną ir pas ję Tada, ale ji greitai kunįgzą į spintą uždarė, mislydama, paiks burs tai nebus numanęs. Bet šis tai labai gerai numanė. Kažemeks tam tarpe buva ant turgaus išėjęs, o tai burs teip ilgai palakė, kol jis parėje. Kai kažemeks į stubą įžengė, jis burą gražei pasveikina ir Rakė: ,,Na sveiks parėjęs, mana miels Vytury, kągi tu šendien gera atneši, kad tutokiem darbymetij' atkeliaji?" — ,, Kągi daug gera galiu atneštė Jače skurą tav atnešiau parduot, mą vakar didei negerai atseje; kad jau pons Dievs žmogų prasto, tai visur ir visais galais prasto. Mislyk, mą vakar benesisekant art, jau ir vyturėlių čivyravims papiktėje, o aš durnas dakts 6miau akmenį ir norėjau vieną vyturį užmušt, bet akmuo nupuldams užmušė mana jatį." Kažemšks, širdingai nuskundęs buūrą, skurą pažiurėje ir paklase, ką jis už skurą noretu. Burss4kė: ,,Ak ką galiu ir dau z noret, skura juk ir ne teip didelė, duosi mą kas vertai; juk tu žinai, mudu jau per tiek metų pasižįstava ir jau ne vieną skurą aš tav pardaviau, o vis sutikova, tai ir šendien. Bet šendien aš pinįgų nenoriu, bet tavę labai melsčau, kad mą už tą skurą duotumbei štai, tą spintą; tav tik jau per prasta ir sena, o mą tai didelei da but gražna; aš teip nei jokie dakta neturiu sava stubo', o mana boba manę senei kvarčij', kad kokię nors spintą nupirkčau." Kažemėks sakė: „,Ir labai miel' aš tav tą spintą noriu duot, ta mą senei jau per viršų ir noprosnai ruimą užimdama tušče čon; aš tav da ir geras magaryčes duosiu, o tai gali spintą vežtis." Burs magaryčės išsig6ręs ir tą spintą ant vežimėlie užsivelėjęs, važiava namo", bet kunįgs ir to' tebobuva. Kai jis galutį iš miesta išvažiavęs buva, tai jis pradėje su savim kalbėt, o teip

aškei, kad kunįgs spinto? vislab galėje girdčt. Ale jis tai tyčoms darė ir sakė: ,,Kad tuo pusta butu, šendie aš vel niekus padariau; ta spintpalaikū visa jau sutrandėjusi, kol aš parvažiuosiu ir suirs, ką mana boba mą sakys Skura tik kokius keturis dolerius but verta buvusi, o ta. spinta nei penkių grašių neverta." Teip bekalbėdams atvažiava ant tilta, po kuriuom šaunei gili upė tekėje, ir atsistojęs sakė: ,, Užuot aš tą spintą niekus namo' besivežąs, aš ję vely' į upę įmesiu, mą ję velnei, kad aš jau teip paikai padariau; skura dabar po velnių, teit irta spintpalaikė;" ir pradėje ję iš vežima lauką braškit Kunįgs ik tol buva tylėjęs, bet kaip jis numanė, kad burs jau spintą pagava iš vežima rist, tai jis ilgiaus nebejoje, Kad į upę su spinta busęs įmestas. Dabar jis sušuka: ,,Nemesk, nemesk!" Burs dėjos labai išsigandęs ir sakė: ,,Ak, Dieve manę apsaugok? Kas če dabar, jau ar kokie nelabystė če vidui, ar kas?" "Tai kunįgssakė: ,, Aš, aš esu." — ,,Na kas?" — „Kunįgs iš miesta; meldžems, nemesk manę į upę, bet išlesk manę ir niekam nieka apie tai nesakyk, aš tav keturis šimtus dole- | rių duosiu." Burs sakė: ,,Aš tavim tik ništikiu, turi mą prisiekt." Kunįgs tai ir darė, bile sava gyvastį išlaikytu. Ir Vyturys nuo tilto sa kunįgu sugrįža į miestą ir kunįgs jem užmokėje, ką žadėjęs buva. Kai dabar burs namo? parvaževa, tai jis pasiuntė sava sunelį, kad nuo pusšaltyšiaus macą parneštu, nes jis norėje tus pinįgus paseiket. Bet jis tuom tik norėje klastas provyt ir tyčoms kelis trečokus ir pusaksinius į macą įlipina, ir kaip vaiks macą pusšaltyšiui nunešė, ir ans tus pinįgus mace rada, klase jis vaika: ,,Kągi tava tetatis seikėje?" Vaiks sake: ,„Pinįgus." Pusšaltyšius besidyvydams ir galvą bekraipydauns savij' mislije: ,,Iš kurgi tas puspaikis palevėks tiek pinįgų butu gavęs, juk netur nei duomas, kone badu miršt, o dabar pinigus su macu seikūs? Tai niekai, aš turiu pas jį nueit, kad patirčau, iš kur ir kaip jis tiek pinigų įgijęs. Teip atėjęs puešaltyšius sakė: „Ale sakyk mą, miels kaimyne Vytury, ar tai tiesa, kad tu teip daug pinigų turi?" — ,„Beje " ans atsilie- Pė. — „Na kur tu tuos gavai?" — ,, Tai vakar, kaip žitai, buvau su sava dvylie skura mieste, o tai dabar sku- Tas teip geliuo?, kaip da niekados; aš gavau keturis šimtum dolerių.'? Pusšaltyšius tai išgirdęs iš džaugsma vis

piestū šoka ir tą naujieną tuo visiems kaimynams pranešė, ir užmanė, kad visi sava galvijus pamuštuų, o kas greičas skuras į miestą parduot nugabętu. Teip ir dar6 visi da tą pačę dieną, o ant rytojaus, ar tu nematei, eidij', visi ukininkai Vargužių kiema su skuroms į miestą. Kažemėkams mieste dideli dyvai buva, kad iš viena kiema teip daug skurų atgabena; ale da didesni dyvai buva, kai bederint kožnas vis po tris, po keturis šimtus ar da daugiaus už vieną skurą prašė. "Tai kažemčkai iš pirma mislyje, kad tai štuka, ale kai iš tikros tiesos patyrė, kad burai kitaip ir pigiaus neparduosę, tai jie juos baisei išjuokė, o ypačei kai patyrė, kad juos ans puspaikis Vyturys teip skaudžei prigavęs buva. Burai dabar visą tą klastą iš tikra patyrę turėje sava skūuras už puolantį prekį parduot ir labai supykę vis spjaudydami namo' važiuot". Iš perpykie jie dabar susitarė ant rytojaus sava kaimyną Vyturį užmušt; ale Vyturys tai numanydams antrą rytą sava bobutei sake: ,,Ar tu žinai ką, apsirėdyk tu šį ryt' mana rubais, o aš tavaiseis ir imk kirvį ir eik ant skiedryna kapot, o aš milžkibirį imsiu, o eisiu karvę milžt.'? Anie, kaip susitarę buva, ir atėję, o mislydami, buk Vyturys malkas kapojęs, iš užpakalie pusšaltyšius su geru kucium prėjęs, tik pokšt, bobai per galvą; ana, tik dulkt,ir parvirta, ir buva negyva. Dabar jie visi džaugės tą klastorių nužudę ir ėje kožnas pri sava darba. Antrą dien' Vyturys sava negyvą bobutę į vežimą įsisodina ir ję teip daboje pririšt, kad ji važiuojent sedet galėje, kaip gyva, o jis ir da turėje labai gražių žiemkinčių obuolių, kad ir jau pavasaris buva, tų obuolių jis kurbutį pridėje ir lavonui į sterblę įdėje ir važiava į miestą. Bet kaip jis ant to tilta atvažiava, tai jis pamatė iš tolo karietą atvažiuojent ir mislyje, kad če tikrai koks bagots pons atvažiuo'; o ir buva labai bagots grovs. Tai jis ant tilta apsistoje ir vadžes pri gilenderie pririšęs, po tdtu pačje. Kai grovs ant tilta atvažiava ir tuos obuolius pamatė, liep6 jis kučierini apsistot ir nu tos moteriškės nupirkt. Kučierius pri vežimėlie prėjęs sake: ,,Muterel', kągi nori už tuos obuolinst" Jisantrą ir trečę ir ketvirtą syk" klase; ale boba nieka neatsakė, o kučierius ir nežiurėje, kad ji negyva. Tai jis atėje pas poną ir jem sakė, kad ta boba visą neatsiliepė Tai grovs pats atčje ir ję keliskar-tus

tus klas6, ką jį už sava obuolius norinti, bet, nei jokie atsakyma negadams supyka, ir davė su kumsče į pakašį, kad ji ant gymie parsirita. Dabar Vyturys atšokęs iš patiltės pagava šaukt: ,,Pon', pon', dabar mana pačę užmušei!“ (Grovs apžiurėjęs bobą, rada, kad ji negyva ir tikrai mislyje, buk jis ję užmušęs; ir labai išsizandęs pradėje burą melst, kad jis tik tylčtu ir jom daug pinįgų dave. Dabar burs, šauną krūvą pinįgų susižeręs ir obuolius grovui atdavęs, važiava linksmas namo", o grovs teipjau sava keliu važiava. Burs parvažiavęs vel sava sunų nusiuntė pas pusšaltyšių, kad pusketvirtę jom parneštu, jis norėje su ta pinįgus paseiket; o kai pusketvirtę nunešt turėje, tai Vyturys vel kelis pusaksinius vidui įlipina ir kelis už lankų užkiša. "Tuos pinįxus pusšaltyšius radęs vėl labai dyvyjos, iš kur dabar Vyturys teip daug pinįgų butu gavęs, kad jau visą į pusketvirtę tur seikčt, ir niškęsdams vėl atėjo paklast. Bet kaimyns Vyturys sakė: ,,„Ziurčk tiktai, jūs mislijot aną dieną manę užmušę, O mana bobą; tai aš ję vakar įsidėjęs į vežiiną nusivežiau į miestą parodyt, o už tai gavau tą daugybę pinigų, o lavoną vėl parsivežiau, jei nenori tikėt, štai, eik šę, kamaro' da teb'gul'." Pusšaltyšius vel negana galėje nusidyvyt. Dabar jis savij' mislyje: ,,Toks čudas pinįgų už negyvą bobą, tai but labai gerai. O jis nu Vyturie atstojęs greitai vizas kaimynus į pulką suvadina ir jiems tą naujieną nt kaimyna Vyturie pranešė. Kaip jau dabar daug apie tą dalyką buva šnekėję, visi iš viena susitarė kdžnas ant ateisenčes nakties tur sava pačę užmušt, o ant rytojaus su lavonu į miestą važiuot. Tai ir nusidavė. Ant turgaus jiems bestovint viens ir kita atėjęs klase, ką jie če gerą parduot turį, ir išgirst, kad kožnas tur lavoną. Tas garsas tuojau išsiplatina po visą miestą ir vek didis tranksmas rados, nes kožnas tą išgąstingą naujieną pamatyt norėje. Šie su sava lavonais, matydami žmones vis pulkais pri jų ateinant, prasidžiuga bemislydami, dabar jau būs gers čėsam, dabar jau laimėsim; ale nilgai truka, tai atėje visa policije ir tuo, čupt visus lavonkupčus ir, marš, su jais į kalėjimą. A'a kaijic visi gaspadorie buva, tai juos po kelių dienų vėl išiela, kad kožnas parėjęs sava namus apdavadytu ir paskui kalėtu. o tam tarpe ir suda špruks*) bus ga-

*, nutarimas, ištarmė.

tavs, kaip ir kiek jiems reiks kentčti. Dabar tie visi gaspadorei, namo" parkeliavę, didei apsirustava, kad jie per velnišką klastą to niekam neverta ir nelemta Vyturie dabar, rasi, ir sava gyvastį prapuldyt turėsę, o jie susitarė, pirm išeidami kalėt, Vyturį nuskandyt. Jie davė kurpiui šikšninį žaką pasiut, į tą jie Vyturį įkiša ir nusinešė ant ano tilta, ir nu to tilta jie jį norėje į upę įmest. Bet kaip jie ant tilta nuėje, sak6 pusšaltyšius: „Vyrai, aš jums ką sakysiu. Kad ir Vyturys mums teip daug apmauda ir negandas padarė, tai ale tik yr' grieks, kad mes jį dabar nuskandysim; todel but gerai, kad eitum pirma į bažnyčę ir nors ,,tėve musų" pasiskaitytum, o paskui jį nuskaudįtum, tai ne tiek grieka turėsim." Tam žodžiui visi paklusa, ir palikę Vyturį ant tilta žake begulintį, nučje į bažnyčę. Kai jie atstoje, kalbėje Vyturys vis iš vien šius žodžius: ,,Aš nemoku nei rašyt, nei skaityt, o turiu šaltyšium pastot. Į tą tarpą ir atsivarė avininks su kaimene avių per tiltą, tas išgirdęs tokię kalbą sake: ,„Aš moku rašyt iv skaityt." — ,,Ak, tai gerai, sakė Vyturys, broliau, tai tik atrišk žaką ir išlesk | manę." Avininks greitai žaką atriša, Vyturį išledo ir tuojau pats į žaką įsilinda, o Vyturys žaką užrišęs Bu avimis už kalna nusivar6. Anie iš bažnyčes sugrįžę ir ten atsigriekavę eme žaką ir sakė: ,„Teip, dabar garmaliuok tu, nevertėli.'"? "Tokį darbą atlikę da stuopą brangvyna čepat išsiger6 ir paskui 6je namo". „Ale štai, jiems arti kiema jau atėjus, jie pamate Vyturį iš kita krašta su kaimene avių parsivarant; dabar jie galėję iš prota išeit besipykįdami, ale ir besidyvydami ir 6je jem priešais, žinot noredami, kaip su juom atsėje, ir susėję klasė jį: „Na, Vytury, jau tavę ti velnies pristoje, kad tu jau vėl če; sakyk mums, kaip au tavim dabar nusidavėį" Vyturys juokėsi, kiek tik galėje, ir sakė: ,,Jus visi esat didei paiki, kaip aš jums taukei sakiau; jus norit manę nužudyt, o tai tuom jus mą daug gera darot. Kad jus tik žinotumet kiek če vandenij' da avių yra, jus kožnas senei butumet po tokię kaimenę parsivarę, o jei jus nenorit tiket, tai eikšte ryto' ryt' pas upę; aš jums parodysiu. Ant rytojaus visi gatavi buva auksti į paupį nueit; bet Vyturys emės čėsą, nes jis tuom žyg' €m6 ir avis drauge ant ganyklas. Kai pri upės nuėje, liepė Vyturys sava kaimynus į kitą pusę upės pereit, o jis. visą Sava

avių kaimenę šiepus upės ant kranta paleda ant ganyklas, tai avių šešėliai į vandenį puolė. Dabar Vyturys aniems sakė: „Tai, ar matot, kokies če gražies avys vandenij?" Anie mislyje kad tai tiesa, bet da nei viens nišdrysa į upę šokt. Tai sakė pusšaltyšius: ,,Aš visur vis turiu pirmąjį žingsnį žengt, tai aš ir če eisiu, ale ir gerasioses avys tur mana but." Ir tai pasakęs tik šlumšt, į vandenį,ir kaip burbulai vandene,jem grimstant, į vandens viršų iškila, tai kiti ant kranta stovedami sakė kits kitam: ,,Dabok, dabok, kaip jis vis ,„bur, bur" avis vadin." Ir dabar padurmu už kits kita nu kranta į gelmę šoka ir teip visi nuskenda ir vyriausybei daugiaus nereikėje ukininkus Vargužių kiema koravot. Bet Vyturys paskui paveldėje tą visą kiemą ir pastoje bagots vyrs. (Užrašė Kumutatis Kakšiuose.)

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-i
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-lietuviskos-pasakos-yvairios-dalis-i/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Yvairios_Dalis_I_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: c8ad4581b5e2da71e6e86796117490051ba05a50ad093b7aa00da5449705c110
- First added: 2026-10-09T13:27:49.450Z
- Text version: 2026-10-21T08:42:37.817Z

Suggested citation: “Apie burą, kurs labai didis šelmis buva”, Lietuviškos pasakos yvairios · 1 dalis, 1903, no. 32; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-29aebd760c47551e9d45fda6-32/