# Šarūno pilyje Source text title: Kalne, kurį dabar žmonės vadina Balyno kalnu, o seniau vadindavo Šarūno kalnu, yra užgriuvusi pilis. Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-56c3705241d41999953a4f4d-8/ Language: Lithuanian (lt) Collection: Mūsų tautosaka. T. 1 ( 1930) Collector/editor: undefined Original edition: 1930-01-01T00:00:00Z Story number: 8 Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės, Perkūnas, raganos > Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: topic-review-pending. ![Kalne, kurį dabar žmonės vadina Balyno kalnu, o seniau vadindavo Šarūno kalnu, yra užgriuvusi pilis. — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-56c3705241d41999953a4f4d-8.jpg?v=legends%2Fia-56c3705241d41999953a4f4d-8%2Fstory-v2.jpg) ## Text Kalne, kurį dabar žmonės vadina Balyno kalnu, o seniau vadindavo Šarūno kalnu, yra užgriuvusi pilis. Seniau ant to kalnelio viršūnės buvusi duobė, iš kurios ėjo lindynė į kalno vidurį, tik niekas nedrįso ja nusileisti. Žmonės paprastai bijojo net prieiti kalną, nes ten labai dažnai vaidenosi. Ypač žmonės bijojo, kad neprisivaidentų patsai Šarūnas, kurs užkeiktas sėdi toje pily. Jis buvo galingas karalius ir didelis raganius. Su pagalba burtų jis buvo visą pasaulį užkariavęs, žiaukiai su karaliais ir kunigais elgęsis, bažnyčias griovęs ir taip žmones kankinęs. Jam panoro ne tik žemę valdyti, bet ir dangų, todel jis norėjęs surasti dangun kelią, o kai jo nesurado, liepęs ant aukštų kalnų pastatyti patrankas ir dangun šaudyti. Už tai jį Dievas nubaudęs, akmenimi jį pavertęs ir toje pily uždaręs, o pačią pilį žemėn nugramzdinęs. Tik vieną naktį per metus jis vėl atgyja ir išeina viršun ant kalno. Kas jį pamato, tasai miršta, ir todel žmonės labai bijo, kad jis jiems nesivaidentų. Bet buvo, sako, atsiradęs narsuolis, kurs lindyne buvo nusileidęs kalno vidurin. "Tai buvo mažas piemenukas samdininkas, iš kito sodžiaus, ir apie Šarūną nieko negirdėjęs. Ganė jis arti kalno avis ir pamatė mažą lapukę, kurią užpiudė šunim. Šuo vijosi iki kalno viršūnės, ir lapukė pasislėpė ton lindynėn, kur į vidurį kalno ėjo. Kai šuo, tupėdamas pas lindynę, ėmė skalinti, piemenukas, priėjęs ir pamatęs, kad lindynė gana plati, nutarė įlysti ir sugauti ten lapukę, manydamas, kad tai paprasta lapės olė. Kai tik piemenukas įlindo, tuojau nukrito žemyn ant kažkokių laiptų, o tais laiptais nusileidęs, pateko į didelius rūmus. Tie rūmai buvo iš gryno gintaro pastatyti, jų sienos auksu ir sidabru nudabintos, išpuoštos... Ėjo berniukas per didelį skaičių kambarių, kurie buvo vienas už antrą gražesni. Ėjo ėjo, niekur nieko nesutikdamas, kol priėjo didelę menę, kurioje už skobnių sėdėjo daugel keistų vyrų, atsirėmusių alkūnėmis į stalą ir miegančių. Stalas buvo nustatytas aukso taurėmis ir kitais indais, vis iš gryniausio aukso. Piemenukas baisiai nusigando, ton menėn patekęs, bet kaip išeiti, nežinojo. Kai jis taip drebėdamas stovėjo ir dairėsi į visas šalis, vienas miegančių, tas, kuris buvo gražiausiai pasipuošęs ir sėdėjo aukštoj kėdėj, nubudo ir pakėlė galvą. Jis pamatė piemenuką, pasišaukė jį arčiau ir ėmė klausinėti, kas dedasi pasauly, ar atmena dar žmonės Šarūną, kas dabar valdo žmones, koki karaliai viešpatauja?... Piemenukas nieko nežinojo ir nieko papasakoti nemokėjo. Nors tasai piktai kaktą raukė, bet nesupyko, nenudėjo piemenuką, tik leido jam pasirinkti iš ten esančių daiktų, kuris jam labiausiai patinka, ir nurodė kelią, kuriuo jis gali grįžti pasaulin. Tik uždraudė sakyti žmonėms, ką jis čia yra matęs... Išėjęs iš pilies piemenukas atsidūrė Gelovinės liūne, pačioje klampiausioje vietoje, iš kurios vos išlindo, vos nenugrimzdo kelis kartus. Kadangi buvo vėlus jau vakaras, jis nuėjo tiesiog namo, į savo šeimininką. Ir kaip jis nustebo, kada nesurado jau tos pirkios, iš kurios, kaip jam atrodė, vos iš ryto dar buvo išėjęs. Ten stovėjo jau kita pirkia, joje gyveno jam visai nepažįstami žmonės, kurie apie jį nieko nė žinoti nežinojo, nė girdėti negirdėjo. Ir visam kaime nebuvo jau nė vieno jam pažįstamo žmogaus. Kai jis pavadino savo buvusi šeimininką, pasirodė, kad tai dabartinių tų namų gyventojų buvęs senelis, kuris prieš septyniasdešimt metų jau esąs miręs... Nors piemenukui atrodė, kad jis tik valandėlę ten išbuvęs, o tikrumoje išbuvo ten šimtą metų, ir pasauly nebuvo jau Žmogaus, kuris būtų jį atminęs arba pažinęs... Nusigandęs ir nusiminęs piemenukas ėmė pasakoti visa, kas jam atsitiko. Kai papasakojo, kalbą jam užkando — ir jis daugiau nieko nebegalėjo pasakyti... Viso sodžiaus žmonės susirinkę, bijodami, kad jų vaikams neatsitiktų kažkas panašaus, nuėjo ir užgriovė duobę, akmenimis užmėtė lindynę. Toje vietoje dargi, parvežę kunigą, pastatė kryžių... Kryžių perkūnas į šipulius po kelių dienų sudaužė, bet lindynė pasiliko užgriauta, ir duobės dabar nebepažinti... Papasakojo Petras Dudžionis, 73 metų iš Subartonių kaimo, 1905 m. IV. 16. ## Source and citation - Original edition: https://archive.org/details/musu-tautosaka-t.-1-1930_202212 - OCR file: https://archive.org/download/musu-tautosaka-t.-1-1930_202212/M%C5%ABs%C5%B3%20tautosaka%2C%20t.1%20(1930)_djvu.txt - Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/ - Transcription SHA-256: 0feb3b211a6c0996b40aaede8609bb2ba63f393252a45e63e02480a9405b88ca - First added: 2026-10-12T05:26:27.498Z - Text version: 2026-10-12T06:52:05.307Z Suggested citation: “Kalne, kurį dabar žmonės vadina Balyno kalnu, o seniau vadindavo Šarūno kalnu, yra užgriuvusi pilis.”, Mūsų tautosaka. T. 1 ( 1930), 1930-01-01T00:00:00Z, no. 8; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-56c3705241d41999953a4f4d-8/