# Obelaitė ir karalius

Source text title: Kitą kartą medžiai šnekėdavo. Nueis, būdavo, žmogus į girią

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-299/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Mūsų tautosaka. T. 9 (1935)
Collector/editor: Jurgis Elisonas (surinkėjas)
Original edition: 1935-01-01T00:00:00Z
Story number: 299
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Kitą kartą medžiai šnekėdavo. Nueis, būdavo, žmogus į girią — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-299.jpg?v=legends%2Fia-65fd9607fbca768f0ff3532a-299%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Kitą kartą medžiai šnekėdavo. Nueis, būdavo, žmogus į girią medžių kirsti, tai medeliai ir ima jį prašyti, kad jis jų pasigailėtų. Ir žmogus, nieko tokiems medeliams nedaręs, eidavo namo.

Taip vienas žmogus nuėjo į mišką obelaitės kirsti. Ši kad ims žmogų prašyti, kad jis nekirstų jos.

— Aš duonos neturiu! — sako žmogus. — Nekirsk manęs — tau bus duonos, — tarė jam obelaitė. Parėjo žmogus namo — ir rado duonos. Bet jam to dar negana.

Jis pasiėmė pačią ir vėl nuėjo' tos obelaitės kirsti. — Juk duonos turi! Ko dar tau reikia? — klausia obelaitė. — Duonos tai turiu, bet aš ponu noriu būti! — aiškina žmogus. — Eik namo ir būsi ponu! — atsakė jam obelaitė. Žmogus paponavo — ir vėl jam negana.

Pasitarė jis su pačia ir vėl eina obelaitės kirsti.

— Ko dar tau reikia? — klausia obelaitė.

— Karalium noriu būti, — sako žmogus.

— Eik namo — ir būsi karalium!

Žmogus pabuvo karalium — ir vėl nepatenkintas. Nuvažiuoja jis su pačia pas tą obelaitę karietoje, su daugybe ponų, tarnų. Karalius su karaliene ir karalaičiais prieina prie obelaitės ir ima ją kirsti.

— Ko dabar nori? — klausia obelaitė.

— Noriu, kad aš ir mano pati ir mano vaikai Dievais būtume, — sako žmogus.

— Geriau jūs būkite šunimis! — tarė obelaitė.

Tuojau karalius, karalienė ir karalaičiai visi pavirto šunimis. Ponai ir tarnai ėmė juos glamonėti. Delto ir dabar ponai šunes myli. (Užrašė O. Navikaitė, Ukmergėje).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/musu-tautosaka-t.-9-1935
- OCR file: https://archive.org/download/musu-tautosaka-t.-9-1935/M%C5%ABs%C5%B3%20tautosaka%2C%20t.9%20(1935)_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: bdaf25205391a4a82676d6d75f24c12dfeda3e34fb91a262ab23196a2bfe3fce
- First added: 2026-10-12T19:11:22.214Z
- Text version: 2026-10-12T19:11:22.214Z

Suggested citation: “Kitą kartą medžiai šnekėdavo. Nueis, būdavo, žmogus į girią”, Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, no. 299; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-299/