# Dievas Senelis

Source text title: Seniai, labai seniai gyveno turtingas ponas, kuris turėjo 1a-

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-363/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Mūsų tautosaka. T. 9 (1935)
Collector/editor: Jurgis Elisonas (surinkėjas)
Original edition: 1935-01-01T00:00:00Z
Story number: 363
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės, Perkūnas, raganos

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Seniai, labai seniai gyveno turtingas ponas, kuris turėjo 1a- — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-363.jpg?v=legends%2Fia-65fd9607fbca768f0ff3532a-363%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Seniai, labai seniai gyveno turtingas ponas, kuris turėjo 1abai daug vergų. Tie vergai ponui viską dirbdavo, o jis už visą jų darbą duodavo jiems po mažą prastos žemės sklypelį.

Vienais metais buvo labai sausa vasara. Visi pono laukai buvo 1abai išdžiuvę, todel ponas išvarė visus vergus laukų laistyti. Namie pasiliko tik tie, kurie negalėjo dirbti.

Pono žemėj gyveno senelis ir senutė. Vieną dieną senelis išėjo su visais laistyti laukų, o namie pasiliko senutė, kuri turėjo kepti duoną. Ta duona buvo labai prasta: avižinių miltų perpus su pelais.

Senutei pakepus duoną, trobon įėjo pavargėlis Senelis, kuris paprašė senutę, ar neturi ji ko valgyti, nes jis labai išalkęs. Bet senutė atsakė nieko neturinti, tik duoną pakepusi krosnin, o duona esanti dar neiškepus ir, be to, labai prasta: perpus su pelais. Bet Senelis liepė jai pažiūrėti krosnin, ar nebus duona jau iškepus. Senutė atsidarė krosnį — ir labai nustebo, pamačiusi labai didelę, kaip trobą, krosnį ir bakanus, kaip ratus. Ji labai apsidžiaugė ir, ištraukusi duonos bakaną, davė pavargėliui valgyti. Senutė suprato, kad tai yra nepaprastas senelis, bet Dievas. Tada ji pradėjo pasakoti apie savo vargus, kad jie turi labai mažą žemės sklypelį, o dabar esanti labai karšta vasara, kad ponas savo laukus laisto, o jų baigia išdžiūti.

Senelis, ją ramindamas, tarė:

— Nenusimink! Tas jūsų žemės plotelis atneš daugiau derliaus, negu visa pono žemė. Rytoj aš atsiųsiu lietų: jis išplaus visus pono javus, o tavo paliks — ir užaugs! — Tai pasakęs, Senelis išnyko.

Rytojaus dieną kiti pono vergai sužinojo, kad ta senutė turi daug ir geros duonos ir pranešė apie tai ponui. Ponas atėjo, atėmė iš senutės duoną ir ėmė klausinėti, iš kur ją gavo. Senutė papasakojo ponui visą atsitikimą, bet ponas nenorėjo tuo tikėti ir sakė, kad jeigu tai būtų buvęs Dievas, tai būtų užėjęs pas jį, o ne pas tokią neturtingą senelę. Ponas pavadino ją burtininke ragana, liepė ją suimti ir, uždėjus pančius, nuvesti į kalėjimą. Tuomet atsitiko taip, kaip pavargėlis sakė:

užėjo didelė audra su lietumi ir perkūnija — ir išplovė visus pono laukus, tik senelių javai liko neišplauti. Ponas norėjo iš senelio atimti jo žemę, bet senelis nenorėjo duoti, tada ir jį įmetė į kalėjimą, ir liepė sargams juos abu gerai saugoti ir žiūrėti, ar neateis pas juos Dievas. Nes jeigu jis buvo atėjęs į namus, tai gali ateiti ir į kalėjimą.

Sargams besaugant pačios prasivėrė kalėjimo durys — ir įėjo tas pats pavargėlis Senelis. Sargai jam nesipriešino ir leido eiti. Pavargėliui įėjus į kalėjimą, tuojau nukrito nuo kalinių pančiai. Senelis ir senutė pasijuto laisvi ir labai puikiais rūbais apsirengę. Pavargėlis liepė jiems eiti paskui jį. Ir jie visi išėjo iš kalėjimo. Senelis juos nuvedė į tą vietą, kur buvo jų trobelė. Bet dabar toj vietoj stovėjo labai gražūs rūmai. Įėjęs į vidų, Senelis pasakė, kad jų buvusio pono dvaras buvo užkeiktas, ir dabar jis pranyko, o pats ponas pavirto stulpu prie jų rūmų. Be to, jis pasakė, kad tie rūmai jiems priklauso, ir pranyko.

Senelis su senute po to atsitikimo ilgai ir laimingai gyveno. (Užrašė P. Švogžlytė, pasakė G. Aiškinienė, 63 mt. amžiaus, Ginučių km., Kirdeikių vl.).

Dievas Senelis pabaudė artoją, kuris manė gerą derlių turėsiąs ir be Dievo pagalbos.

A. Pasakų, kaip Dievas Senelis pabaudė artoją, kuris manė gerą derlių turėsiąs ir be Dievo pagalbos, turėjau 7, būtent: Biržų ap. (364), Daujėnų ap. (365), Josvainių ap. (366), Obelių ap. (367), Kuršėnų ap. (368), Šiaulių ap. (369), Kavarsko ap. (370, 371), Kazlų Rūdos ap. (372).

B. Paminėtose pasakose žymus vienas variantas, būtent:

Kitą kartą artojas, kuris ruošė dirvą sėjai, Dievo pakalbintas, pasakė, kad geroje dirvoje ir be Dievo pagalbos viskas gerai užauga. Kitas artojas, kuris arė blogą dirvą, Dievo taip pat pakalbintas, pasakė, kad su Dievo pagalba ir blogoje dirvoje viskas užauga. Pirmojo artojo lauke javai teužaugo tik tose vietose, kuriose buvo Dievo Senelio pėdos; antrojo artojo dirvoje javai užaugo geri. Taip Dievas vieną artoją už jo puikumą pabaudė, o kitam už pareikštą Dievui pagarbą atlygino.

C. Pasakų „„Pabaudė artoją“ varianto skirtumai:

Kitą kartą vaikščiojo po žemę Dievas Senelis (364—368), 370—372), Marija su Jėzumi bėgo Egiptan (369).

Dievo pakalbinti žmonės: arė lauką (364—369, 372), sėjo rugius (370), sodino bulves (371). į
Be to, paminėtos pasakos skiriasi tuo, kad pasakai Nr. 364 prikergtas Varinio Vilko pasakos variantas. Pasakoje Nr. 366 pasakyta, kad gerojo lauko savininkas, blogo derliaus sulaukęs, nutvėręs elgetą, mėgino jį aplink lauką apvesti, kad per tą geras derlius pasidarytų. Pasakoje Nr. 369 paminėti dar žydai, kurie vijo Mariją su Jėzumi ir klausė žmones, kaip toli jų vejami asmenys spėjo nubėgti.

D.-364. Kitą kartą buvo du broliai, vienas turtingas, antras neturtingas. Turtingasis turėjo žemės labai daug, o neturtingasis — nedaug ir ta pati buvo menka. Pavasarį abu broliai arė savo laukus. Turtingojo arkliai buvo gražūs, žemė, kaip pūkas. Neturtingojo kumelė vos tik velkas, žemė apaugusi žolėmis. Turtingajam ariant ėjo pro šalį Dievas Senelis ir tarė:

— Padėk Dieve!

— Dėkui!

— Ką čia sėsi?

— Rugius!

— Tur būt, rugiai geri užaugs?

— Žinoma, kad turi geri užaugti! — atsakė turtingasis artojas.

Senelis atsisveikino ir nuėjo. Eidamas pro neturtingojo lauką, kuris taip pat arė, Senelis tarė:

— Padėk Dieve!

— Dėkui!

— Ką sėsi?

— Rugius!

— "Tur būt, rugiai geri užaugs?

— Kaip Dievas duos, taip ir bus! — atsakė neturtingas artojas.

Ir Senelis nuėjo sau savo keliu toliau.

Turtingojo rugiai užaugo labai blogi, kiekvieno arklio pėdoj tik po vieną šiaudą, o neturtingojo — užaugo tokie dideli, jog iš tolo juos galima buvo matyti. 2

Netoli girioj medžiojo karalius. Karalius iš tolo pamatė tuos rugius, nusiuntė tarnus ir liepė jiems nupiauti rugius ir parvežti į jo pilį. Tarnai taip ir padarė. Už rugius neturtingajam broliui karalius atsiuntė vežimą aukso. Karalius tuos rugius supylė į didelį svirną. Po kiek laiko karalius pastebėjo, kad rugiai vis mažėja. Jis siuntė savo tarnus rugių saugoti, bet niekas nesusekė, kas rugius vagia. Karalius paskelbė visam mieste, kas sugaus vagį, kuris rugius vagia, tam duos didelę dovaną. Vienas kareivis, paskaitęs skelbimą, nuėjo pas karalių

ir pasakė, kad jis sugaus vagį, ir paprašė karalių, kad šis lieptų iškasti prie svirno didelę duobę ir prie duobės padėti didelį akmenį su plaktuku. Karalius viską išpildė.

Naktį kareivis nuėjo į svirną ir saugoja. Žiūri — atbėga Varinis Vilkas ir ryja rugius. Kareivis jam su plaktuku tik kaukšt per galvą — ir Vilkas apsvaigo. Tada kareivis Vilką įstūmė į duobę — užrito ant jo akmenį ir paliko.

Rytojaus dieną kareivis nuėjo pas karalių pasakyti, kad sugavo vagį. Karaliaus nerado namie, rado tik jo dvylikos metų sūnų, kuris pradėjo prašyti, kad kareivis parodytų jam vagį. Ilgai prašomas, kareivis nuvedė karalaitį prie duobės. Kai tik atkėlė akmenį, Varinis Vilkas iššoko ir nubėgo.

Atvažiavus karaliui kareivis viską papasakojo. Karalius labai supyko ant sūnaus ir išvarė jį iš namų. Karalaitis, eidamas keliu, sutiko Dievą Senelį, kuris ir paklausė jį:

— Kur eini? 2

Karalaitis Jam papasakojo, kad jį tėvas išvarė iš namų, ir pasakė, kad eina į miestą arklio pirkti.

— Kai nueisi į miestą, jei norėsi pirkti arklį, tai ne gražų pirk, bet prastą. Nusipirkęs arklį, pastatyk jam namus ir laikyk jį septynerius metus tuose namuose užmūrytą. Kiekvieną dieną jam duok ėsti medaus ir gerti vyno. Kai sueis septyneri metai, tai atsistok prie namų ir sušuk: ,

— Vaska! Jei atsilieps kas, tai arklys bus gyvas, o jei ne — tai žinok, kad arklys negyvas, — taip pasakęs, Senelis nuėjo.

Karalaitis nuėjo į miestą ir nusipirko prastą arklį. Pastatė jam namus, užmūrijo jį ir šėrė kiekvieną dieną medum, girdė vynu. Praėjus septyneriems metams, karalaitis priėjo prie namų ir sušuko:

— Vaska!

Sužvingo arklys, skilo siena — ir išėjo labai gražus arklys su ginklais ir balnu. Karalaitis užšoko ant arklio. Arklys pakilo į padangę ir nusileido prie kažkokio miesto vartų. Aplink miestą buvo aptverta tvora, o ant tvoros baslių užmauta daug kaukolių. Karalaitis nuėjo pas karalių prašyti vietos. Karalius jį priėmė ganyti kumelę ir pasakė:

— Jeigu jos neišganysi, tai ir tavo kaukolė atsidurs ant baslio.

Karalaitis sugrįžo pas savo arklį ir viską papasakojo. Arklys jam ir sako:

— Ta kumelė yra užkeikta karalaitė, ir kai tu užsėsi ant jos, ji pakils aukštai ir, nunešusi tave toli, suės!

154 ,

Paskum arklys jam davė aukso obuolį ir pasakė:

— Kai kumelė pakels tave aukštai, tu pradėk su aukso obuoliu duoti jai per šonus. Tuomet ji vėl nusileis žemėn!

Karalaitis pasiėmė obuolį ir nuėjo pas karalių. Karalius išvedė kumelę. Karalaitis užsėdo ant jos. Kumelė ėmė keltis aukštyn. Tuomet karalaitis pradėjo auksiniu obuoliu daužyti jai šonus, ir kumelė ėmė leistis žemyn. Kai kumelė nusileido žemėn, ji staiga pavirto gražia karalaite. Jie abu nuėjo pas karalių. Karalius padėkojo už dukters išgelbėjimą ir užrašė karalaičiui pusę karalystės.

Karalaitis sugrįžo pas savo arklį, užsėdo ant jo, pasikėlė į padangę ir nusileido prie kito miesto. Tas miestas buvo visas aptrauktas juodu rūbu. Karalaitis paklausė vieną žmogų, kodel tas miestas aptrauktas juodu rūbu. Paklaustasis jam atsakė, kad ryt turi karalaitę atiduoti slibinui.

Karalaitis nuėjo pas karalių prašyti tarnystės. Karalius jį priėmė vištų ganyti.

Atėjo diena, kada karalaitę išvedė prie jūros ir paliko slibinui. Karalaitė besimelsdama pamatė karalaitį, per debesis atjojantį. Karalaitis nusileido ir paprašė karalaitę, kad ji paieškotų jam galvą. Karalaitei beieškant, jis užmigo. Po kiek laiko karalaitė pamatė, kad slibinas jau iš vandens išlindo. Ji pradėjo budinti karalaitį, bet niekaip negalėjo pabudint. Karalaitė pradėjo verkti, nes slibinas jau buvo nebetoli. Jai beverkiant viena ašara nukrito karalaičiui ant veido. Staiga jis pašoko, pagriebė kardą ir puolė slibiną. Karalaitis nukerta jam vieną galvą, o ji tuoj ir vėl priauga. Karalaitis labai nuvargo. Tai pamatęs, arklys atbėgo pagelbon, bet vistiek negalėjo slibino nuveikti. Kai slibinas jau baigė karalaitį nugalėti, jis sušuko:

— Ak, Varini Vilke, aš tave išgelbėjau, bet dabar pats žūsiu!

Kai tik karalaitis taip pasakė, pamatė atbėgant Varinį Vilką. Tuomet jie visi trys puolė slibiną ir nugalėjo jį. Karalaičiui buvo sužeista koja. Karalaitė nusiėmė nuo kaklo savo šilkinę skarelę ir aprišo karalaičiui koją. Karalaitis sėdo ant arklio ir nulėkė atgal į karaliaus pilį. Karalaitė viena ėjo namo ir sutiko vieną dvariškį. Tas išsitraukė kardą ir liepė karalaitei prisiekti, kad ji sakys, jog jis ją išgelbėjo. Karalaitė nusigandus sutiko.

Jie parėjo į pilį. Karalius labai nudžiugo, pamatęs savo mylimą dukrelę, ir paklausė, kas ją išgelbėjo. Karalaitė pasakė, kad tas, su kuriuo ji atėjo. Karalius dvariškiui atidavė pusę karalystės ir savo dukterį. Karalaitė nežinojo, kad tas, kuris ją išgelbėjo, gano jos tėvo vištas.

Vestuvių dieną karalius sukvietė visus tarnus į karalaitės vestuves. Karalaičio, kuris ganė vištas, koja buvo dar neužgijus ir aprišta karalaitės dovanota skarele.

Visiems bevalgant, karaliui nukrito šakutės. Karalius pasilenkė ir pamatė ant tarno kojos, kuris ganė vištas, karalaitės skarelę. Karalius tarną pradėjo klausinėti, iš kur jis gavo karalaitės skarelę. Tarnas pasakė, kad karalaitė jam dovanojo. Tada karalaitė pribėgo prie jo, apkabino jį ir pasakė, kad jis ją išgelbėjo. Karalius iš karto nenorėjo tikėti, bet karalaitė papasakojo, kaip ją dvariškis privertė tylėti. Tuomet karalius labai supyko ant dvariškio ir liepė jį pakarti. Karalaitės vestuvės buvo iškeltos su karalaičiu. Vedę jie ilgai ir laimingai gyveno. (Užrašė S. Baužytė, pasakė V. Telyčėnienė, 29 mt. amžiaus, kilusi iš Biržų m., rašyti ir skaityti moka).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/musu-tautosaka-t.-9-1935
- OCR file: https://archive.org/download/musu-tautosaka-t.-9-1935/M%C5%ABs%C5%B3%20tautosaka%2C%20t.9%20(1935)_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 9b7f2f8c329d20b0fb844cdcf1fcbdfcd4ba75eab886e1cd2a807214264e49eb
- First added: 2026-10-09T13:27:45.045Z
- Text version: 2026-10-21T07:00:00.000Z

Suggested citation: “Seniai, labai seniai gyveno turtingas ponas, kuris turėjo 1a-”, Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, no. 363; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-363/