# Senelis Dievas

Source text title: Vieną kartą atėjo pas ūkininkus kažkoks senelis ir paprašė

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-393/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Mūsų tautosaka. T. 9 (1935)
Collector/editor: Jurgis Elisonas (surinkėjas)
Original edition: 1935-01-01T00:00:00Z
Story number: 393
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Vieną kartą atėjo pas ūkininkus kažkoks senelis ir paprašė — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-393.jpg?v=legends%2Fia-65fd9607fbca768f0ff3532a-393%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Vieną kartą atėjo pas ūkininkus kažkoks senelis ir paprašė nakvynės. Ūkininkai jį priėmė, bet gulti jam liepė eiti su bernu į klojimą. Kai jie užmigo, tai bernas ėmė labai knarkti. Senelis jį pabudino ir sako:

— Ko tu taip knarki?

— Aš labai noriu gerti, tai ir knarkiu!

— Eik ir atsigerk!

Bet bernas nėjo gerti. Tik kai senelis trečią kartą jį pabudino, tik tada jis nuėjo. Nuėjo jis į trobą ir pamatė, kad po girnom sėdi mergaitės ir kad graužia, kad graužia žemes, net joms dantys kruvini. Eidamas pro trobą žiūri — gi vienam ir kitam trobos gale guli po du žmones, kurių vieniems karvelis į burnas kaišioja snapelį, o tarp kitų — sniego pusnis. Nueina jis prie šulinio, gi žiūri: liežuviai, kad pleška, kad pleška. Priėjo jis prie vartelių — ir rado juos žmogaus ranka užkištus. Nuėjo prie klojimo — ir pamatė žmogų, kuris stovi vandenyje ir prašo gerti.

Kai jis sugrįžo į klojimą, senelis ir klausia jį:

— Ką gi tu ten matei?

— Mačiau po girnom dvi mergaites graužiant žemes!

— Jos visada duoną mėtydavo! — atsakė senelis.

— Paskui mačiau vienoj pusėj trobos du žmones ir kitoj du: vieniems karvelis į burną kaišiojo snapelį, o tarp kitų — sniego pusnis!

— Kurie visada buvo geri, tai prie tų karvelis, o kurie buvo blogi, tai tarp jų sniego pusnis! — tarė senelis.

— Paskui mačiau, kad prie šulinio liežuviai pleška!

— Jie visada meluodavo! — vėl tarė senelis.

— Einant pro vartelius mačiau, kad jie žmogaus ranka užkišti!

— Jis buvo šeimininkas, ir niekuomet vartų neuždarydavo, — paaiškino senelis.

— Paskui dar mačiau, kaip vienas Žmogus stovėjo vandeny ir prašė gerti.

— Tai būsi tu! — sako senelis. — Eik atsigerk — ir nieko nebematysi!

Bernas nuėjo, atsigėrė ir tikrai nieko nebematė, bet kai sugrįžo į klojimą — senelio neberado.

Tas senelis buvo Dievas. (Užrašė E. Čerkesaitė, pasakė M. Kanišauskienė, 80 m. amžiaus, Panevėžyje).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/musu-tautosaka-t.-9-1935
- OCR file: https://archive.org/download/musu-tautosaka-t.-9-1935/M%C5%ABs%C5%B3%20tautosaka%2C%20t.9%20(1935)_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 6d3d3e6bbe3965ab46db74ccd3d8284659dc454ff1ccc6d9f2d40bc168ffba7e
- First added: 2026-10-13T20:11:31.396Z
- Text version: 2026-10-13T20:21:48.796Z

Suggested citation: “Vieną kartą atėjo pas ūkininkus kažkoks senelis ir paprašė”, Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, no. 393; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-393/