# Dievas senelis

Source text title: Vieną kartą gyveno du broliai, kurių vienas buvo turtingas,

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-426/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Mūsų tautosaka. T. 9 (1935)
Collector/editor: Jurgis Elisonas (surinkėjas)
Original edition: 1935-01-01T00:00:00Z
Story number: 426
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Vieną kartą gyveno du broliai, kurių vienas buvo turtingas, — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-426.jpg?v=legends%2Fia-65fd9607fbca768f0ff3532a-426%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Vieną kartą gyveno du broliai, kurių vienas buvo turtingas, o antras — neturtingas. Neturtingasai brolis turėjo didelę šeimyną, o turtingasai — mažą.

Vieną kartą abudu broliai nuėjo prie kryžiaus ir suklaupę prašė Dievą, kad jų namus aplankytų. Turtingasai, parėjęs namo, ištiesė divonus nuo kryžiaus iki savo namų — ir laukia ateinant Dievo. Neturtingasai parėjęs dirbo savo darbą. Turtingasai pamatė per jo divonus ateinant kažkokį senį. Jis užpiudė šunimis ir išvarė jį laukan, sakydamas:

— Ko tu čia vaikščioji? Čia ne tau divonai patiesti, bet Dievui!

Tada Dievas Senelis nuėjo pas neturtingąjį brolį, kuris Jį meiliai priėmė į savo namus. Senelis paprašė valgyti, bet neturtingasai brolis atsakė, kad tik vieną duonos plutą teturi rytojui pusryčiams.

— Duok man nors tą plutą! — sako Senelis.

Neturtingasai brolis paėmė ir atidavė. Tuomet Senelis paprašė nakvynės.

— Jei nori, tai gulk kamaroj!

Senis sutiko ir nuėjo gulti. Šeimininkai irgi atsigulė.

Rytą atsikėlęs Senis ir vėl prašo valgyti.

— Kad nieko nebeturiu. Vakar atidaviau paskutinę plutelę, — atsakė ūkininkas.

— Nueik į kamarą! Gal rasi! — tarė Senelis.

Neturtingasai brolis nuėjo — ir rado visko pilna. Tuomet paėmė jis duonos, sūrio — ir davė Seniui. Senelis pavalgęs padėkojo ir išėjo.

Kitą dieną vėl abudu broliai nuėjo pas kryžių. Neturtingasai brolis dėkojo Dievui už jo aplankymą, o turtingasai tarė:

— O Dieve, kodel manęs nemyli? Kodel neaplankei mano namų?

Tuomet kažkas nuo kryžiaus atsiliepė:

— Buvau, bet tu manęs nepriėmei, su šunimis užpiudei ir išvarei.

— Kada gi Tu buvai pas mane atėjęs, kad aš Tavęs nemačiau? — paklausė turtingasai brolis.

— Gi vakar, — atsakė nuo kryžiaus. (Užrašė J. Starevičiūtė, pasakė B. Tiškevičienė, Gudžiūnų m.).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/musu-tautosaka-t.-9-1935
- OCR file: https://archive.org/download/musu-tautosaka-t.-9-1935/M%C5%ABs%C5%B3%20tautosaka%2C%20t.9%20(1935)_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 3e8261eb62cef5083fe45acb38448035a428774ff6e7278110e053b949b7997f
- First added: 2026-10-13T20:51:33.595Z
- Text version: 2026-10-13T21:04:07.185Z

Suggested citation: “Vieną kartą gyveno du broliai, kurių vienas buvo turtingas,”, Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, no. 426; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-65fd9607fbca768f0ff3532a-426/