# Apė Eglę ir Žaltį

Source text title: Apė Eglę ir Žaltį

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-174/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 174
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės, žalčiai, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: ocr-noise.

![Apė Eglę ir Žaltį — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-174.jpg?v=legends%2Fia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-174%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Eglė su savo seserimis nuėjo vieną kartą pavakarėje Maudytis į artimiausiųjį ežerą. Nusileidus saulei merginos išlipo ant kranto prie savo rubų. Staiga Eglė suriko ir atšoko nuo savo marškinių. Rankovėje guli įlindęs žaltys — kaip jį išvyti? kaip atimti marškinius?

Tuomi laiku iš rankovės pasirodo buože ir ima kalbetis ,,Išlįsiu pats, jeigu prisižadėsi buti man už pačią."

Seserės, idant išsigelbėti nuo žalčio, privertė Eglę duoti pažadą. Gavęs pažadą žaltys išlindo ir išnyko.

Kaip tik jos namon sugrįžo, pasirodė kaime tryspiTšliai nuo žalčio. Trys žalčiai užvažiavo ant kiemo geldoje nuo žento ir kalba tėvui ir motinai: ,„Žaltys meldžia parvežti jam marčij; Eglė davė jam žodį."

Tėvai, kaipo galvas prapuldę, nežinodami, ką atsakyti, kalbasi, mustija (mąsto), eina pas seną kaimynką. Senoji kaimynka sako: ,,Lengva prigauti žaltį; vietoje dukters duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius."

Teip ir padarė. Piršliai susėdo ir išvažiavo su žąsimi, bet ant kelio gegužė suriko: kuku! kuku! kuku! kuku! prigavo jus. Vietoje marčios davė jums baltą žąsį. Kuku! kuku!" .

Žalčiai grįžta atgalios į butą, piktume išmeta žgaį, prišneka tėvams ir reikalauja marčios. Pagal senosios kaimynkos velijimą davė jiems baltą avį. Gegužė vel pranešė jiems; jie grįžta su gązdinimais ir reikalauja marčios. Jiems davė baltą karvę; bet persergėti vėl gegužės grįžta atgalios da su didesniais gązdinimais. 'T6- vai atidavė jiems viriausią dukterį. Bet patyrė nuo. gegužes, jog juos jau ketvirtą kartą apgauna, grįžta gązdįdami sausmečiu, tvanu, badu, ligomis už neguodojimą žalčio. Galiausiai atiduoda Eglę. Gegužė rekia: „,,važiuokite, skubinkitėsi! Vedys laukia martelės!" Su baime žiuri Eglė ant ežero. Staiga iš gelmės pasirodo ne baisusis žaltis, bet patogus jaunikaitis, vandens dievaitis Penkis metus laimingai gyveno Eglė su žalčiu; bet jau išsiilgo savo kaimelio, butelio, tėvų. Sukanka da penki metai, ir da penki; ji vis taipo laiminga, bet kas dieną labiaus trokšta aplankyti savo tevus. Virui vienok tas nepatinka. Jis atideda aplankymo dieną už dieuos. Galiausiai nubodintas maldomis savo pačios, jis sutinka ją paleisti, bet su tuomi, idant ji pirmiaus suavėtu geležinius čeverykus. Eglė įmetė juos į kakalį, sudegino ir greitai auavėjo. „Štai jau aš apsirengusi į kelionę! Reikia kepti ragaišius!" — „Gerai!“ atsako žaltys — „bet pirmiaus prineškie vandens su rečiu.'"' Egle prinešė vandens ir iškepė ragaišį. Viras ją galiausiai paleido, bet atsisveikindamas pasakė: ,,Kai ateisi ant kranto, šuktelk manę tris kartus tokiais žodžiais: Patie mano! Pati tavęs laukia! Jei tu givas — pieno puta, jei negivas — kraujo puta!"

Eglė parėjo namon; būvo priimta su džiaugsmais; klausinėjimų bei šnekų nebuvo galo. Dieną jos išvažiavimo atidestinėjo kas dieną. "Tuo kartu jos broliai išvažiavo į girę ant nakties ganyti arklius ir paėmė su savimi viriausią sunų Eglės. Įnėję į tankumyuą ir susikūrę laužą, pradėjo jį šerti, glamonėti ir išklausinėti, kaip motina šauks tėvą, kuomet gryš namon. Vaikas atsakė: „Nežinau!“ Veltu jo klausinėjo, veltu gąsdino, galiausiai išplak6 rikštėmis. Jis atsakidavo: ,,Mama pasakie, aš nežinau. "

Kuomet jie sugrįžo, vaiko akutės buvo užverktos. Motina paklausė jo, delko akys raudonos. — ,,Nėko!'* atsakė jis, ,, mes sedėjome pas ugnį, balana buvo dervuota, vėjas įvarė man dumus į akis." Ant sekančios nakties broliai išsivedė jaunesnįjį sunų ir teipogi veltu jį išplakė; jis nieko nenorėjo atidengti. Ant trečios nakties išsivedė su savimi dukterį ir, pagązdinę ją rikštėmis, privertė viską pasakyti.

- Paskui broliai pačmę dalgius nuėjo pas ežerą ir šaukė žaltį — Eglės patį. Iš pieno putos jis išlindo ant kranto, o jie su dalgiais sukapojo jį į šmotus,

Pasibaigė Eglei viešejimo dienos. Pagriebusi vaikučius ir atsisveikinuai su giminėmis, ji nuojo pas ežerą, bet, vietoje baltos putos pasirodė kraujo puta ant vandens, pažįstamas balsas atidavė jai paskutinį atsisveikikinimą ir apskelbė, kas yra jo nužudytojais. Išgirdusi šitą Eglė sušuko: ,, Kur dar dingti man? Kur eiti? Kaipgi gyventi su nužudytojais patiest"

Dievai pavertė ją į eglę, vyriausiąjį sunų į aržuolą, jaunesniąjį į vuosį, o dukterį — į drebulę. (Užrašė J. Andžiulaitis Garliavoje, Suvalk. gub., Mitteilungen d. Lit. lit. Gesell. II. 266) |

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Yvairios_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Dalis_III_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 1bff5b5d85cfff92eefa9b1c8b3bad6f767db5890d7401401f5fe9f7b6d688e9
- First added: 2026-10-08T15:50:54.091Z
- Text version: 2026-10-08T17:35:50.078Z

Suggested citation: “Apė Eglę ir Žaltį”, Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, no. 174; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-174/