# Kaip viens karaliaus tarnas ėjo divų jėškotie ir karaliaus dukterį no velnių išgelbėjo

Source text title: Kaip viens karaliaus tarnas ėjo divų jėškotie ir karaliaus dukterį no velnių išgelbėjo

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-92/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 92
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Velniai, velniai

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: unreadable-ocr.

![Kaip viens karaliaus tarnas ėjo divų jėškotie ir karaliaus dukterį no velnių išgelbėjo — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-92.jpg?v=legends%2Fia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-92%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Vienas karalius nežinojo, kas tai divai; siuntė savo lekojų, kad aitu divų jėškot. Išėjo; ėjo, ėjo, jau jį autemė, priėjo girioj' stubelę; atejąs prašos in nakvynę. Boba jam atsako: ,,vaikeli, mano sunus dvilika žmogžudžių pareis, tai tavę užmuš." Na jau jam nėr kur dėtis — nakties tamsybė, sako: ,,aisu, sutiksu aš juos, vienok manę gali užmuštie, arba kita kokia nelaimė atsitiktie — priimk, kaip bus, teip bus." — ,„Kiba lysi po pečČium, ir nepasikrutik, nes kad vištos sukudakis, tai tavę ir mauę užmuš." Liko po pečium gulet. Naktij' parėjo žmogžudžiai: viens pasakoja, tą užmušęs, kits — tą, o tas viriausias nieko negal papasakot: pasijėmė no lentynos staltiesę, užties6 stalą, sako: ,,staltiese, ei staltiese, kad but' valgit ir gert!" /Tuojaus viskas stojos. Pavalgė, atsigėrė, staltiesę padėjo vėl ant lentynos, o tas lekojus žiuri per plišiuką. Visi jau je sumigo; tas povalei išlindo, tą staltiesę pasijeme ir — begt! Nėjo ne keliais, n6 takais, ale 6jo bruzgynais, kad jį nepavytu. Bebėgdams sutiko žmogžudį velkaut didelį kucių paskui gavę; klause: „kas tu toks?" Sako: „aš toks žmogus, kaip tu." Zmogžudis sako: ,„aš noru labai valgit." Šits sako: ,,„aš turu." — ,,Tai duok." "Tas staltiesę patiese, sako: „ataltiese, kad če but valgit ir gert!" Tuojaus visokių valgių ir gėrimų stojo. Pavalgė jėdu, atsigėrė; sako tas žmogžudis: ,„,mainykim šitą staltiesę ant kuciaus, tai man nereiks žmones mušt, turėsu ką

pavalgitt "Tau, kad buni prie karaliaus, tai tau geriau bus tas kucius, nes kad jam paliepsi, o užpultu karalių svetima šalis, tai jis visus užmuš." — ,,Na, gerai!" J6- du sumainė, pačjėjo biskutį toliau, sako: ,„kuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę." Tas kūcius pasivijo, užmušė, ateme staltiesę, jau jis tur du divu. Aina toliau, sutiko žmogų nešantes krepšį; klause ane: ,, kas tu per viens?" Šits sako: ,,aš toks žmogus, kaip tu." Ans: „,ar ne turi ką valgit?" Sako: „turu.“ — „Tai duok." Ans ir drasei šneka, nes mislia sau: jai kaip, aš tavę tuoj' kišu in krepšį. Tas lekojus paties6 staltiezę ant žemės, sako; „staltiese, kad če man but gert ir valgit." Tuojaus stojo visokių valgių, gerimų: pavalgė, atsigeūre. Ansa sako šitam: ,„mainykim šitą staltiesę ant šito krepšio: man nereiktu po svietą vaikščiot, tureče ką valgit, o tau, kaip tu prie karaliaus buni, o kad karalių užpultu svetima šalis, tai tas krepšys viską paimtu in savę." — ,„„Gerai!' Jėdu apmaiue. Toliau sako: ,„kuciau, vyk tą žmogų, atimk staltiesę. Kucius pasivijo, užmušė, atėmęs parnešė staltiesę — jau jis tur tris divus. Aina toliau, patiko dailydę, klausė ateivis: „„kas tu per viens?'' Šita lekojus atsako: ,,aš toks žmogus, kaip ir tu." Anssako: „ar ne turi ko valgit?" Sako: „turu.“ — „(Tai duok!" Tas paties6 staltiesę ant žemės, sako: ,,staltieso, kad če but valgit ir gert!" Tuojaus ten pasidarė gert ir valgit: jėdu ausedę pavalge, atsigerė. Sako: ,,mainykim mudu ant ataltėsės, tai man ne reiks dirbt, o tau, kaip prie karaliaus, tai butu gerai: ta bylė aina pati in girią, medžiai tašyti lekia iš girios ir statosi baisiausi pakajai.? Sumainė jėdu; atsitraukė toliau, sako: ,„kūuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę." "Tas kucius dasivijo, užmušė, atėmė staltiesę, parnešė. Aina toliau, sutiko žmogų nešantes kančių; ans klausia: „„kas tu per viens?" Atsako: „aš toks žmogus, kaip ir visi." Klause: „ar neturi ką valgit?" Šits sako: „turų; 2 tuojaus patiese staltiesę, sako: „staltiese, kad but če valgit ir gertt" "Tuojaus stojo valgit ir gert, jėdu susėdę pavalgė, ataigėrė, paskui sako: „„mainykim šitą staltiesė an šito kančiaus, kaip tau prie karaliaus, tai labai but gerai, kad kada karaliaus vaiską išmuštu, tai kap su šituom kančium sykį kirstų, tai atgija dešimt žmonių." Apmmainė jėdu tą kančių

vel ant staltieses, pačjo toliau, sako: ,,„kuciau vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę!" Kucius pasivijo tą, užmušė, atėmė staltiesę, atnešė pas jį. Dabar aako: „,kančiau, atgydik tuos žmones." "Tas kančius kirto in žemę, tuojaus tie žmones atgijo. Jau jis dabar tur penkis divus, o jis jėškojo tų divų per septinis metus. Aina jau su tais divais pas savo karalių. Parėjo naktij", ineit' netur" kur, sako: bylo, aik in girią, žiurek, kad pastatytum priešai palocių karaliaus palocių mandresnį kaip karaliaus. Tuojaus tas kirvis in girią! Per nakt' pastatė tokius palocius, mandresnius kaip karaliaus! Kada prašvito, karalius žiuri, kad priešais niekad nebuvo jokio gyvenimo, o dabar stovi labai gražus palocius. Siunčia karalius savo tarnus pažiurėt, kas ten yra per gyventojai. "Tie kaip tik ateina, tai tam kuciui paliepia, tas visus užmuša; jis nesulaukia karaliaus ateinant, sako: „kuciau, aik, atvaryk karalių!" "Tas kucius tuojaus pas karalių: kaip €m6 duot per šonus, varyt! Atvarė pas tą lekojų. Atėjąs tenai — guli negyvi visi jo tarnai! Lekojus sako: „o ką, ar jau matai divus." Sako: ,„matau." Lekojus pasijemė tą kančių, kaip kirto in žemę, visi atgijo. Karalius pamat6 divus, ale sako: „žinai ką, mano duktė padyko, aina naktimis pas jaunikius, sako, 0 sargai stovi — nesugauna." Saąko: ,,aš susergėsu." Nuvėjąs ten daboja. Kada jau naktij' atsikėlė toj' pana, o to lekojaus nemato, sako: „žeme, prasiskyrk," o tas lekojus s€edo ant kuciaus, sako: ,,kuciau, šok pirma," tas kucius pirma inšoko, ji paskui; aina per varinę girią. Sako: ,,krepšy, laužk šaką šitos varinės girios," krepšys nulaužė šaką, €m6 in krepšį, o kaip laužė, giria uže, skambėjo. Ejo paskui per sidabrinę, auksinę, ir deimantinę girią, vis tas krepšys laužė po šaką ir girios uže. Nuvėjo ji in tokį dvarą, o tas dvaras buvo velnių, ir ji su velniais ten šokdavo. Ale sako toj' pana: ,,kas žin' ar bus laimė, ar nelaimė, kad niekad teip nebuvo: labai girios už6 ir skambėjo." O tie velniai sako: „jau neilgai kensi baimes, jau rytoj" apė piet' atvažuosim tavę išsivežtie." — O tas krepšys pavogė no jos piršto žiedą ir vieną čeveryką — sako: „neturu jau žiedo ir čeveryko."? O tie velniukai sako: ,„kad bus — nesupus, kad rasim, tai ryt' atgaben- Sim." Aina jau ji atgal, parėjo, Rako: „žeme prasiskyrk," o tas lekojus užs6do ant kuciaus: ,„kuciau, užšok pirma!" "Tas kucius pirma iššoko ant viršaus. Ant ryt' ateina karalius: „o ką, ar susaugojai“" — ,,Ogi kap, susekiau." O toj' pana sako: „ne.“ — ,,„Kap-gi ne, sako, tu 6jai per varinę, sidabrinę girią, auksinę, deimantinę girią." Sako: „„ne." — ,,„Krepšy, išmesk tais šakas!" "Tas krepšys išmetė tais šakas. Ne tur ką daryt, sako: ,,6jau." — „,„Krepšy, duok čeveryką ir žiedą." "Tas išmetė žiedą ir čeveryką. — ,,O ką, ar ne tavo, "kur tau prapuolė tam dvare?" ,,Sako: „teisybe, išsaugojai." Ant rytojaus apė piet' atvažiau su muzikom, atvažiau pagriebė tą paną, išvažiau, o ta: lekojus an to kuciaus paskui, žiurės, kas če bus. Nuvežs ją jau pas pat' peklos vartus: ji mislio. kad in kokius dvarus, miestus ją nugabęs, o jau ji pamatė, kad jau veža tiesiok in peklą, emė prašyt pas tą lekojų pašelpos. "Tas lekojus tuojaus sako: ,,krepšy, imk juos visus in savo vidurius, o tu, kuciau, mušk!" "Tas krepšys visus juos pajemė, o tas kucius — mušt! Sumušė, visus velnius ir numušė in peklą, o tą pauą parsigabeno in savo karalystę, potam karalius juodu apženijo ir jis karaliavo su tais visais divais. (Mo A. Berteškos iš Ožkabalių, užrašė 1895 m. V. B.)

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Yvairios_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Dalis_III_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 72d60da09040f0f27a604801ba05a35fd1d0f409e269865d06c282ab85c6f13f
- First added: 2026-10-09T13:47:14.045Z
- Text version: 2026-10-21T08:54:13.055Z

Suggested citation: “Kaip viens karaliaus tarnas ėjo divų jėškotie ir karaliaus dukterį no velnių išgelbėjo”, Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, no. 92; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-92/