# Apė du išmintingu ir vieną kvailą karaliaus sunų

Source text title: Apė du išmintingu ir vieną kvailą karaliaus sunų

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-96/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 96
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Kitos būtybės, žalčiai

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription. Text-quality note: topic-scope-review:wonder-tale.

![Apė du išmintingu ir vieną kvailą karaliaus sunų — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-96.jpg?v=legends%2Fia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-96%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Buvo vienas karalius, jis turėjo tris sunus, du išmintingu, vieną durną. "Tas karalius turėjo sode savo

tokią obelį, kad buvo aukso obuoliai, ale kas nakt' budavo po vieną obuolį prapuola. Karalius liepė vaikam kad aitu saugot. Nuveina po vieną tie kitriejai nesusaugoja: prašo tas durnius, kad jį leistu saugot. Sako: „jau mes nesusaugojam, o tu durnas išsaugosi!...." Ale tepjau tas durnius išsiprašė; jis prisitaiss šepečius kur linus šukuoja ant galvos, o šepetį kur galvą šukuoja po smakru prisitaise, kad pradetu snaust galva, kad kilsterė', tai tuojaus in šepetį insidurė, o kad noretu palenkt, tai vėl in šepetį, tai jis negal užmigt ir insilipo in obelį. Vidurnaktij' atlekė aukso paukštė, nušvito visas sodas, nutupė in obelį ir jau taikosi obuolį skint; tas durnius kaip griebė tą paukštę, nepagriebe gerai, tik išpešė vieną plunksną, obuolį nepagriebė, paukštė palekė. Atėjo kitriejai, paskait6“ — visi obuoliai. „„Na, sako, bet tu išsergėjai." — ,„Ale, sako, da aš ir plunksną aukso turu." — ,„Parodyk." Sako: „aime in pakajus, parodisu." Atejo in pakajūs, parodė, net pakajai nušvito; sako tevas: „kad tu išpešei tokią plunkeną gražią, tai ir ta paukštė labai graži yra, aikit ješkot, kur yr tokia paukštė." Išjojo je visi trys, atjojo ant gryžkelės, rados jėm trys keliai, du laimės, o trečias prapulties. Tie du kitriejai nujojo keliais laimės, o tas durnius anuom prapulties keliu. Jojo tas durnius per dieną, niekur nieko neprijoja; prijojo, pagirije rado stubelę, toj' stubelėj' guli negyvėlis, sedi trys virai, rokuojasi, kad jo kuną sukapot in šmotus ir duot šunim suvėst. Klauso pas juos, ko jė rokuojasi; atsako jam: negyvėlis liko jėms daug pinigų kalts, tai už tai jam jė teip nor' daryt. Tas durnius sumislijo, ką su jais padaryt; klausė: ,,„tau kiek kalts?" Pasakė; atidavė. Teip antram ir trečiam viską užmokėjąs gražei kunę palaidojo, da tai bobai paliko ant pašelpos pinįgų, 0 pats nujojo toliau. Bejodams pradėjo snaustie: arklys prašoko in šalį, prabudo, žiuri — vilkas užsikabinęs arkliui ant kaklo; sako vilkas: „,„nenusigąsk, žinau, kur joji; aš tau busu pagelboj'." Jis joja, o tas vilkas bėga. Atjojo in tą karalystę, kur ta paukštė, sako jam vilkas: ,„kap nuveisi, paukštė graži, kletka da gražesnė, tai paukštę imk, o kletką ne, nes kaip kletka suskambės, tavę pagaus." Nuvejo pas tą paukštę, paukštė graži, klėtka da gražesnė! Pajėmė ir klėtką; toj kletka su-

„skambėjo, subudo, pagavo jį ir išmušė ekurą, sako: „„aik in tokią karalystę, parvesk mum arklį, tai atiduosim paukštę." Nuvėjo pas vilką; vilkas jam sako: „matai, aš tau sakiau, kad klėtkos neimk, nes pagaus ir turesi toliau ait." Sako jam vilkas: ,,„aiva, aš tavę nuvesu pas tą arklį." Nuvedė in tą karalystę, kur tas arklys; sako jam vilkas: „kaip nuveisi, arklys gražus, balnas da gražesnis, tai balną neimk, nes vėl pagaus, ir toliau turėsi keliaut." Nuvėjąs rado: žirgas gražus, balnas da gražesnis. Vel pajėmė ir balną; kap tik pajėmė, su balnu kilpos suskambė', jį ir vėl pagavo, išmušė skurą, sako: „„nuveik in tokią karalystę, ten yr" tokia pana, tą paną man pargabenk, tai aš tau atiduo- Ru tą arklį ir balną." Atejo vel pas vilką, pasakė jam: „Aš tau sakiau, kad neimk balną, nes pagaus; na ką dabar darysim, aiva...." Nuvedė jį in tą karalystę pas marias, sako jam vilkas: ,,dabar atsigulk ii nendrias ir gulčk; atlėks trys paukštės, tai bus dvi negra- Žios, o viena labai graži: jos pasidės, todvi negražiosios, in kruvą plunksnas, o ta trečioji atskirium, tai tu imk ir pakavok tos gražiosios plunksnas, o kaip prašis, neduok, pakol pabučuos." Atsigulė jis in nendrias; atlėk6 tos trys paukštės, tos negražiosios dvi pasidėjo in krūvą, o ta gražioji atskirium, ir tropijo padėt netoli to durniaus. Tas emė jos plunksnas ir pakavojo. Nuvėję jos pasimaudė, išejo tos dvi rado savo plunksnas, o ta trečioji gražioji neranda: ješko visur — nėr. Anos dvi sako: ,,jau mums reik Iškt namon, o tu jėškok." Šitoj sako: ,,jei sena žmona rado, vadįsu už tikriausią motiną, jei senas žmogus rado, vadįsu už tikriausį tėvą, o jei jaunas jaunikaitis rado, tai imsu užvirą." "Tada jis atsišaukė: „aš radau." Kaip tik ji išgirdo, atejo pas jį, kad atiduotu; tas neduoda. Tada pradejo ji in visokias biaurybes vartytis: in žaltį, angį, ir t. t. "Tas, kaip jam buvo no vilko prisakyta, neduoda ir nebijo jokių biaurybių. Neturi ką darytie; priejus pas jį pabučiavo jį; dabar tas duoda jai plunksnas. Sako: ,,jau man jų nereik; dabar, sako, galim ait." Atejo pas vil. ką ir aina visi pas tą karalių kur tas žirgas. Atejo pas karalių, sako vilkas: ,,aik pas karalių tegul duoda žirgą, jau pana pakajuos." Nuvėjąs pas karalių Rako: „jau pana pakajuos', atiduok žirgą." Tas karalius pažiurejąs, atidavė žirgą su balnu, o tam pakajuųj' tik jos abrozas buvo. Vedasi tą žirgą ir aina je visi; atėjo in tą karalystę, kur buvo toj' paukštė; vel tas vilkas pada- 1e, kad jau žirgas etonioj'. Nuvejo tas durnius pas karalių sako: ,,„šviesus karaliau, atiduok man paukštę su kletka, nes jau žirgas stonioj'." Sako: „negaliu aš tau duotie, aisu pažiurėt." Nuvėjąs rado žirgą stonioj, atidavė jam tą paukštę su kletka: dabar jau jis turi paną, žirgą, paukštę. Aina je. Kada jau atejo netoli savo karalystės, nusipirko vežimelį, važuoja. Sako tas vilkaa: ,,dabar aš aisu jau sau, 0 tu važuok; ale rasi savo tuos brolius teip kap šunis prirakytus ir kaulais pašertus, tai aš žinau, tu neiškęsi, juos išpirkei, o kad jau visi važuosit, tai tu duok jems važničiot, o tu sedėk su pana užpakalij', nes kap tu važuosi, tai je tavę iš pavidos užmuš." Atvažiavęs teip rado, kap jam sakė; jis jų pasigailėjo, išpirko, paskui jau je važuoja. Sako tie broliai: ,„tu, brolau, imk važničiot, nes tavo givulys, tai tu žinai, ar grait važuot, ar po valei." Jis jų paklausė, sedo in prišakį, važuoja. Tie iš piktumo, kad jis tokią paną, žirgą, ir paukštę rado, emę jį užmušė ir išmetė ant kelio, o parvažiavę papasakojo tėvui, kad jė vis tai padarė, o toj pana liudna, tas arklys liudnas, ir toj paukštė ne gieda. Tas vilkas dasižinojo, kad jau jis negyvas, aina jis pas jį; atejo, rado ganantės kaiminę arklių, emias vieną papjovė, žarnas išrito, o pats inlindo in vidurį. Ale atlekia varnas su trimis vaikais, sako vaikai: ,,„tėvai — mesa." — ,,Ne, vaikai, — bėda." — „Tėvai — mėsa.'' — ,,„Vaikai — beda!" Ale viens neklausė, nutupė lest, tas kap tik pradėjo lest, tas vilkas tik capt tą varnuką pagau'. ,,Matai, aš tau sakiau, kad bėda.'? Tėvui, kaip visiem, gaila savo vaiko, prašo pas vilką, kad atiduotu vaiką. Sako: „išsipešk dvi plunksni, nulekęs parnešk gyvojo ir gydančio vandens, tai aš tau atiduosn." Tas varnas tuojaus parneše; paskui tas vilkas patepė tą arklį gydančiu vandeniu, tuojaus suūgijo, paskui patepe gyvuoju, tuojaus atgijo, varnuką paleido, o jis, nuvėjąs patepe tą durnių, atgydė. "Tas pašokęs sako: „tai tik saldžei miegojau," o vilkas jam sako: ,,„tu miegojai, tu buvai užmuštas, tavę tavo broliai užmušė." Potam, padekavojąs tam vilkui, €jo namon, o kad užejo ant dvaro, toj pana pradėjo giedot, tas arklys žvengt, toj' paukštė čiulbėt. Tada jis išpaaakojo savo visas nelaimias. "Tėvas anuos savo sunus smerčiu nukorojo, o jis apsiženijo su taj' pana ir liko karalium tos žemės; (Mo A. Str... iš Ožkabalių 1895 m. užrašė V. B.)

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Yvairios_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Dalis_III_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: af878f082553ef351e6605bb4ccfd162e96df6a900d550d7bbc74fc30288c771
- First added: 2026-10-09T13:47:14.045Z
- Text version: 2026-10-21T10:02:42.624Z

Suggested citation: “Apė du išmintingu ir vieną kvailą karaliaus sunų”, Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, no. 96; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-96/