# Apė karaliaus sunų

Source text title: Apė karaliaus sunų

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-99/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis
Collector/editor: Jonas Basanavičius (surinkėjas)
Original edition: 1904
Story number: 99
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Velniai, velniai

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Apė karaliaus sunų — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-99.jpg?v=legends%2Fia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-99%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Buvo toks karalius, ir anas karalius buvo aklas; ale vieną sykį ta jo pati, karalienė, nusivedė jį in sodą, inkėlė in obelį pakrėst obuolių, — o toj? pati jo laikėsi su kitu kokiu ten jenarolu. "Tas Karalius krečia, o ta su tuom jenarolu renka — o toj' karalienė buvo tada neščia — o kaip ta karalienė su tuom savo milimu miluojas', prašnekėjo kudikis pilve, sako: „velnias už velnią, kurva už kurvą.'' Toj' motina išgirdo, kad jis teip šneka, sako: ,,palauk tu, aš tau padarysu."' Dabar — gerai. Toliau pračjo kiek ten laiko, gime vieną naktį to karaliaus sunus, ir tame pačeme mieste vieno kalvio sunus; teip, liepiant tai karalienei, eme akošerka ir apmaine, nunešė 14 karaliūuną pas kalvį, o tą kalvuką pas karalių. Dabar — gerai. Auga tie vaikai; paaugo jau dikti. Tas pas karalių kalvuks budams vis apė kalvystą sau šneka, o tas karalius noretu, kad nors kiek jis rūpitus apė karališkus daiktus, o tas kalvuks vis ape kalvystą.... Vieną sykį važuoja jėdu per girią, o tas jau neva sunus, sako: „ale tai medis storas, tai butu kalviui kulbė." "Tas karalius mato, kad jau jis netinkamas ant karalių, sako: „če kalvio padermė," ir atidave jį prie kalvio, to paties, katro sunus buvo. O ans tas karaluks daugiause užsiima kareiviškai: susirinkęs vaikų visokius mustrus jis juos mokina. Ale vieną 8ykį viens vaiks prasikalto jam daug, kad jis jam nujem6ė galvą. Dasižinojo ape mirį to vaiko tevai, norėjo jį suimtie, ale jau jis pirm to išbėgo kur in godžių, pristojo pas gaspadorių gyvulius ganyt. Toks garsas daejo iki karaliui; karalius sako „kad jis toks, tai jis ner to kalvio sunus, ale jis yr' mano sunus, jį reik suješkot," ir €męs padarė tokią karietą, kad ji buvo pusę karalystės verta ir sako tarnams: ,,važuokit per svietą su taj' karieta, ir ką tik patiksit, klauskit, ką ta karieta but verta, tai jai kas pasakis, kad pusę karalystės, tai tą imkit, tai tas bus mano sunus." "Tie karaliaus tarnai važuoja su taj' karieta per svietą, ir ką tik patinka vis klausia, ką toj' karieta but verta: viena sako tai tiek, kits vėl tai tiek, o ne viens nepasako, kad, but verta pusę karalystės. Toliau davaževo, rado pulką avių ganant jauną virą, ir jis atsitupęs gadina, duonos plutą graužia ir iš klyno utoles muša; klausė pas jį: ,,ar tu nežinai, ką toj" karieta butu verta?" O jis sako: ,,„toj' karieta verta pusę karalystės, ale kokiam laike an šitos plutelės duonos uemainyče." "Tie pasiuntiniai karaliaus sako: „važuokim, ką tas durnius če pasakoja, kad jis an šmotelio duonos nemainytu." Važevo toliau ir neatrado tokį, kad pasakytu; sugryžo namon. Klausė karalius: ,,n'o "ką, ar neradot tokį, kad kas atmįitu?? Sako: ,,„niekur neradom, tai tik vienam daikte atradom piemenį jauną ganant: atsitupęs gadino, duonos plutą graužė, ir utėles iš kelinių mušė; klausem ir to, ką toj' karieta but verta, o jis sako: „toj' karieta but verta pusę karalystės, ale kokiam laike an šitos plutelės duonos nemainyče;" tai kaip jis teip pasakė, kad an tokios plutos duonos nemainytu, tai mes jau jam daugiau nieko nesakėm." —

„„Tai jau jum reikėjo jį imtie, nes tai tas pate, o jis teisybę sakė: kaip jis valgit nori, tai jam ta pluta duonos geriau, kaip ta karieta, jis tą karičtą negraužs. Važuokit in tą daiktą, o jį paimt, tai jis bus mano sunus. *" Nuvaževo tarnai in tą daiktą, kur kitą syk ganė, jau jo nera, jis jau buvo prasitraukęs in kitą daiktą, ir niekur jo neatrado; augryžo namo' tarnai, ir jau daugiau ner ką darytie. "Tas karaliaus sunus tuose metuose buvo išmintingiausias viras an visos pasaulės; jis sau sumislijo: ką aš če turu teip ilgai valkiotis — gryžsu pas tevus. Da tuom met' nebuvo zerkolu, jis padirbo zerkolą ir parėjąs in savo karaliaus dvarą atsistojo prieš pakajus su tuom zerkolu. Pamatė jo motina, toj' karalienė, kad stovi toks viras, ir tur' tokį gražų daiktą, atėjo pažiurėt, tuojaus pamat6 tame zerkole visa pati savę, pavadino jį tuojaus in pakajus, derėjo nog jo, kad parduotu. Jia iš pradžių nieko nesisakė, o toliau pasisakė, kad jis yr? jų eunus, ir tada kokios ten buvo atrastuvės, linksmybės, ir baliai! Toliau, po tevo galvai stojo karalium žemės anos, o vedęs sau moterį karalevo. Ale vienus metus išvažiau' jis an marių, o ten jam bevažinėjant truko keli metai, o ta jo pati mislio, kad jau an marių kur pražuvo, ir emua apsived6 su kitu karalium ir tiek tai laiko praejo jam beklaidžiojant an marių kad jau jo toj' pati su anuom karalium susilaukė tris vaikus. Sugryžo anas karalius iš savo kelionės, klauso, kad jau jo pati ištekėjus už kito karaliaus. Važuoja jis pas ją. Atvaževo pas tą savo pačią, to karaliaus namie nebuvo, ten jėdu bešnekedamu, žiuri, kad jau parjoja ans karalius, ji sako jam: ,„mano viras labai piktas, kur aš tavę dabar pakavosui" Atidarė skrinią, sako: „če gulk", tas emęs ten inlindo, o toj' jo pati uždarė skrinią ir pati an viršaus atsisėdo. Atėjo ans karalius, o jau pati klausia jo: ,„n'o kad tu pamatytum mano aną virą, ką tu jam darytum?" o šits karalius sako: „tuojaus nhukirsče galvą." "Teip tuojaus pakilus no skrinios atidare, sako: ,„žiurek, kur jis." Teip tas pakėlė kardą kirst, o šits skrinioj' sako: ,,karalius karalių kirst negali, tur pakart...." "Teip tas atstojo no kirtimo, kad kart", ale da nežinojo, kas tai tos kartuvės. "Teip jis liepė pastatyt kartuves ir nuvyt ketures virves: vieną lunkinę, antrą kanapine, trečią lininę, ketvirtą šilkinę. Dabar

susedo visi in karietą ir veža kart, ale važuojant jis juokėsi, o toj' jų pati sako: ,,„kirsk tu jam galvą, ko jis če juokias, jau jis ką mislia padarytie." — „Ko tu juokiesi?" Sako: ,,aš juokiuosi, kad pirmagalį tai arkliai veža, O pasturgalį kiba veln'i neša." Ans karalius nusijuokė ir sako: ,,„na, teisybė, pirmagalį arkliai veža, o pasturgalį kiba veln's neša." Gerai. Davaževo iki kartuvių ir sako: ,,„na, dabar da man daleiskit tris syk" aut trubelės užtrubit prieš smertį, o anas, mislidamas pakareęs, sako: „gali.“ Užtrubijo vieną syk' — atėjo pulkas kareivių juoduose rubuose; klause ans karalius: „„n'o kas če?" Sako: „tai velniai, laukia dvasę mano gaut." Patrubijo kitą syk' — atėjo pulkas kareivių, raudonai aprengtų; jau ans karalius nusigando, klause: „n'o kas ču!" Sako: ,„tai pazarai, nes kaip tik anksti švisdavo, tai aš vis 6jau melstis." Apstojo jau dvi puai. Patrubijo trečią sykį — atejo pulkas baltuose rubuose ir jau apstojo aplink, klausė: „n'o kas šiče?" Sako: „tai šitie anuolai, tai šitie ims mano dvasę." Dabar tas karalius sako pirmiau an savo pačios: „„aik šen tavę pirmiau karsu," o toj' sako: ,,ar aš tau nesakiau, kad kirsk „ jam galvą, nes jis juokėsi." Ale jau atsiprašimo nėra — tuojaus tą pakor6 su lunkinė virve, o vaikus: vieną su kanapiue, antrą su linine, o tą viriausią — Rako: „šits butu buvęs išmintingesnis už manę, tai tą — su šilkine." Kada visus pakorė tai aną karalių pabučiau' sako: ,,„dabar tu gali vestie ir aš, o pirmai tai buvo ne šis, ne tas." Ir nuvėjo su savo kareiviais namon, 0 parkelevęs vedė sau moterį ir karaliavo, iki galas neparėjo. (Vincas Basanavičius iš Ožkabalių 1899).

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii
- OCR file: https://archive.org/download/jonas-basanavicius-yvairios-lietuviskos-pasakos-dalis-iii/Jonas_Basanavi%C4%8Dius_-_Yvairios_Lietuvi%C5%A1kos_Pasakos_Dalis_III_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 82449660214b9e9d2869340879be9c2bd0f89e9c0fc2c269fbaf92f2ab20ba55
- First added: 2026-10-09T13:47:14.045Z
- Text version: 2026-10-21T07:00:00.000Z

Suggested citation: “Apė karaliaus sunų”, Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, no. 99; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-72c6ffc337fcef2ec3cbde76-99/