# Trys broliai.

Source text title: Trys broliai.

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-10/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Tauta ir žodis. Kn. 2 (1924)
Collector/editor: Leidinyje nurodyti tautosakos užrašytojai ir pateikėjai
Original edition: 1924
Story number: 10
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Raganos, raganos, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Trys broliai. — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-10.jpg?v=legends%2Fia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-10%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Vieną kartą gyveno labai turtingas ponas. Jis turėjo tris sūnus jau užaugusius, bet nelaimė: vieną jų kvailą. Tėvas vieną gražų rytą sako savo sūnams: š

— Dabar jau jūs užaugote ir galite vesti sau žmonas.

Jis davė savo sūnams tris arklius pabalnotus, bet Kvailiui viskas kliuvo prastesnio. Tėvas taip sakė sūnams:

— Kas parsives gražesnę pačią, tas gaus mano visą turtą.

Sūnūs ir išjojo sau gražių pačių ieškoti. Jie visi joja drauge. bet bejodami prijojo tris kelius. Gudrieji broliai joja vieškeliais, o kvailys, pasakęs „sudiev“ savo broliams, joja šuntakiu. Jojo, jojo ir prijojo labai didelę upę, prie kurios stovėjo pelytė. Pelytė, pamačiusį kvailį, pradėjo prašyti, kad jis ją paimtų ir įsikištų į kišenę. Bet kvailys sako pelytei:

— Ką aš tau duosiu valgyti? Aš pats neturiu ko valgyti!

Pelytė sako:

— Tu tiktai mane paimk ir įsikišk kišenėn, bus ir tau ir man ko valgyti! Kvailys nenori jos imti ir gana, g ji prašo ir prašo, kad tiktai ją paimtų. Kvailys nebeapsikęsdamas paėmė pelytę, įsikišo į kišenę ir joja toliau. Jojo, jojo ir prijojo nedidelę trobelę. Kvailys tuoj paleido pelytę ir įėjo pasiprašyti į tą trobelę, kad jį priimių pernakvoti. Jį priėmė. Jis pernakvojo pas krosnį ant žabų krūvelės. Ant rytojaus atsikėlęs, padėkojo senelei už nakvynę. — Kad tu tokis mandagus ir nesupikai, kad aš tavęs nepavaišinau, aš tau parodysiu kelią, kuriuo turi joti. Juo bejodamas, prijosi dvarą, kur rasi daug gero. Kiek norėsi, tiek imsi, o ką paimsi, tai tavo, — sako senė, pas kurią nakvojo. Išėjusi kieman, parodė kvailiui, kuriuo keliu joti. Padėkojo kvailys ir išjojo, pelytę pasiėmęs. Kvailiui bejojant, pelytė sako:

— Ar žinai ką? Kai dabar prijosim pakely dvarą, tai prie jo mane paleisk, ir tu vienas įeik į dvarą. Jame rasi aukso, sidabro ir deimanto, bet jų neimk, o ieškok po visus kambarius, kol atrasi seną raganą; o kai atrasi, tai ją nudurk, ir aš pavirsiu labai gražia mergaite. Mat, toji ragana mane užkerėjo, mano turtus pagrobė, kai aš likau našlaitė.

Kvailys, kaip tik prijojo tą dvarą, paleido pelytę, o pats įėjo į dvarą ieškoti senės raganos. Ieško, ieško, bet neranda. Tik paskui, kai atidarė paskutinio kambario duris, pamatė labai baisią raganą. Kitokio ginklo neturėdamas, išsitraukė peiliuką iš kišenės ir nudūrė raganą.

Kvailys, išėjęs laukan, ir mato, kad vietoj pelytės stovi graži mergelė. Jis paėmė ją už rankų ir įsivedė į savo dvarą. Tuoj atsirado labai graži karieta ir puikūs arkliai. Įsėdo į karietą su savo mergele, pasiėmė aukso ir kitų brangenybių, kiek norėjo, ir važiuoja pas tėvą. Kvailys važiuoja, važiuoja ir pagaliau jau įbrazdą į savo tėvo kiemą. Parvažiavęs, jau randa savo brolius apsivedusius. Kvailys tuoj padavė Jabai dideles dovanas savo tėvui. Tėvas apsidžiaugė, kad kvailys tokias dideles dovanas parvežė. Supyko ant savo gudriųjų sūnų ir sako jiem:

— Pažiūrėkit, su kokia mergele parvažiavo kvailys, o jūs tik žiurkes parsivedėt, ne mergas!

Tėvas iš apmaudo, pagriebęs iš kampo lazdą, kaip ims gudriesiem sūnam šonus valyti, kad tie net pavirto. Išvarė juodu su žmonom laukan, o visą turtą padovanojo kvailam sūnui.

— Tu esi mano geriausias sūnus, aš tau atiduodu visą savo turtą, ir gyvensim visi drauge!...—sako jam apsidžiaugęs tėvas. Bet kvailys skriausti brolių nenorėjo. -Jis sugrąžino jiem visus tėvo turtus, o patsai su savo gražia mergele ir su tėvu įsėdo į karietą ir nuvažiavo savo dvaran, brolių lydimas. Ten jie iškėlė didelę puotą, gėrė, valgė, ko tik panorėjo. Ir aš ten buvau, žalią midų geriau, per barzdą varvėjo, bet burnoj neturėjau.

š Užrašė Kriščiūnas.

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/tauta-ir-zodis-kn.-2-1924_202212
- OCR file: https://archive.org/download/tauta-ir-zodis-kn.-2-1924_202212/Tauta%20ir%20%C5%BEodis%2C%20kn.2%20(1924)_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 01ae4eb3bc6a3b7c69f50653363407817e15e68cf07f0cc1d7a970fa33f31f00
- First added: 2026-10-10T10:15:46.214Z
- Text version: 2026-10-10T10:15:46.214Z

Suggested citation: “Trys broliai.”, Tauta ir žodis. Kn. 2 (1924), 1924, no. 10; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-10/