# Sniegutė.

Source text title: Sniegutė.

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-11/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: Tauta ir žodis. Kn. 2 (1924)
Collector/editor: Leidinyje nurodyti tautosakos užrašytojai ir pateikėjai
Original edition: 1924
Story number: 11
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Raganos, raganos, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Sniegutė. — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-11.jpg?v=legends%2Fia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-11%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Kitą kartą gyvenęs karalius. Jis turėjęs vieną dukterį, Kurios vardas buvęs Sniegutė. Neilgai trukus karalienė mirusi. Pasilikęs karalius su savo dukrele.

Kiek laiko karalius pagyvenęs, užsimanęs vesti.

Netofi karaliaus miesto gyvenusi labai graži burtininkė. Karalius nežinodamas, kad ji burtininkė, apsivedęs. Po vestuvių karalius išvažiavęs svečiuosna puotauti, o žmona su podukre pasilikusi namie. Pamotė labai nekeniusi Sniegutės ir sumaniusi ją nužudyti. Tuoj Iiepusi tarnui nuvilkti rūbus ir, nuvežus girion; papiauti, o jos marškinėlius ir plaučius parvežti jai. Tarnas su Šniegute važiuojąs, važiuojąs ir privažiuojąs mišką. Sniegutė pradėjusi prašyti tarno, kad ją paleistų. Tarnas sakąs: — Aš tavęs negaliu paleisti, nes man poni liepė tavo plaučius parvežti. Sniegutė sakanti: — Antai piemuo kiaules gano. Nueik pas jį, paprašyk vieną kiaulę, papiauk, išimk plaučius ir parvežk pamotei.

Tarnas, gailėdamasis Sniegutės, taip ir padaręs. Nupirkęs kiau- Ię, paskerdęs, išėmęs plaučius, nurangė Sniegutę, paleido laisvą ir patsai nuvažiavęs atgalio karaliaus dvaran. Sniegutė pasilikusi, pradėjusi eiti per girią. Ejusi, ėjusi ir priėjusi didelį kalną. Užlipusi ant to kalno, pamačiusi mažą trobelę. Įėjusi į vidų, žiūrinti: septynios lovos, septyni staliukai ir ant tų staliukų padėta po bulkelę pyrago. Ji Iabai buvo išalkusi. Atsiriekusi nuo kiekvienos bulkelės po riekelę ir suvalgiusi. Atėjęs ir vakaras, bet nebebuvo kur jai eiti. Sniegutė palindusi po vienos lovos ir atsigulusi. Paskui žiūrinti—pareina septyni maži vyrukai: barzda sieksnys, o pats sprindys. Pradėję valgyti vakarienę, žiūri, kad visų pyragai nuriekti. Nusistebėję ir saką: — Kas čia galėjo būti? O vyresnysis sakąs: — Tai gal ėjo koks keleivis, buvo išalkęs ir suvalgė.

Naktį pergulėję, išėję prie darbo. Sniegutė išlindusi iš po Iovos, iššlavusi trobą, atsiriekusi nuo kiekvienos bulkelės po riekelę pyrago, pavalgiusi ir atsisėdusi prie lango. Kai atėjęs vakaras, ji vėl palindusi po lovos. Vakare sugrįžę vyrukai. Jie einą valgyti, žiūrį, kad ir vėl pyragai nuriekti. — Tur būt, yra kas negera pas mus įsimetęs, — saką. — Dabar dar nieko nedarysimt, bet jeigu dar taip ir ryt bus, tai vistiek nedovanosim. Ryto metu vėl išėję prie darbo, o Sniegutė išlindo iš po lovos, vėl valgiusi pyrago, o kaip atėjęs vakaras, vėl Iindusi po lovos nakvoti. Parėję vyrukai ir vėl radę nuriektus pyragus, pradėjo ieškoti kaltininką. Apžiūrėję visus palovius ir rade mergaitę, tuojau liepė lįsti iš palovės. Bet Sniegutė sakanti:

— Kaip aš Iįsiu, kad aš esu nuoga?

Tuoj vyrukai atnešę jai gražus šilkinius rūbus, padavę, o Sniegutė apsivilkusi rūbus, išlindusi iš polovės. Vyrukai pamatę tokią gražią mergaitę, nieko nebedarę, o vyresnysis jų brolis norėjęs ją paimti sau už pačią, bet kiti neleidę. Jie saką: — Tegul ji būna mūsų visų sesutė. Ir visi taip sutiko. Vyrukai naktį pernakvoję, nuo ryto atsikėlę, vėl išėję prie darbo. Išeidami pasakę Sniegutei, kad ji niekur neitų. š „ Sniegutė pasilikusi viena. Po kiek laiko ji pamačiusi ateinanti sene. Ta priėjusi prie lango, prašiusi, kad ją leistų eiti į trobą. Sniegutė nenorėjusi, bet kad senė labai prašusi, įsileidusi. Kaip tik įėjusi į trobą, senė pradėjusi prašyti, kad ji pirktų iš jos diržiuką. Sniegutė nenorėjusi pirkti, bet senė tuoj pripuolusi prie Sniegutės, apjuosusi diržiuku ir taip suvaržiusi, kad Sniegutė, nebeatgaudama kvapo, užtroškusi. Senė tuoj išbėgusi laukan. Vyriukai parėję žiūrį, kad jų sesutė gulinti ant žemės. Tuoj nubėge, parnešę vaistų, atgaivinę. Rytą išeidami prie darbo, įsakė, kad ji niekur neitų tr nieko į trobą neleistų.

Ta senė buvusi apsimetusi jos pamotė, pikta ragana. Ji turėjusi tokį veidrodį, kurs paklaustas atsakydaves. Iš jo ji sužinojusi, kad Sniegutė gyvenusi pas septynis brolius, ir sumaniusi ją būtinai nužudyti.

Parbėgus dabar namo,ragana tuoj priėjo prie veidrodžio ir klausia:

— Veidrodi, veidrodi, pasakyk: kas yra gražesnis už mane?

— Nei tu buvai gražiausia, nei tu būsi. Sniegutė tai yra graži, nė vienos tokios nėra. L

Pamotė, išgirdus veidrodį giriant Sniegutę, dar labiau supyko ir panorėjo žut būt ją pasmaukti. :

Ji, vėl, pasiėmus visokių karolių, nuėjo pas Sniegutę. Priėjus prie lango, prašo, kad ją leistų į vidų. Sniegutė, atsimindama, ką jai įsakė broliai, nenorėjusi jos įsileisti, bet ragana prašė, prašė ir įsiprašė. Kaip tik įėjo į trobą, vėl prašo, kad Sniegutė pirktų karolius. Sniegutė jau numanė, kad tai ta pati senė, užtai nenorėjo pirkti.

Bet senė pripuolusi uždėjo ant kaklo karolius ir taip suspaudė jai kaklą, kad Sniegutė tuoj užtroško. O senė vėl išbėgo. DParėję vyrukai vėl rado savo sesutę negyvą. Labai persigando, bet greitai parnešę vaistų, atgaivino. Ant rytojaus išeidami įsakė, kad niekur neitų ir nieko neleistų į trobą. O ragana, parbėgusi namo, priėjo prie veidrodžio ir klausia: — Veidrodi, veidrod', ar yra kas už mane gražesnis? O veidrodis vėl tą patį gieda: — Nei tu buvai gražiausia, nei būsi; Šniegutė tai yra graži, nė vienos tokio nėra. Ragana, išgirdusi tuos žodžius, iš pikčio, nebežino, ką it bedaryti. Dabar ji vėl apsivertė sene, pasiėmė obuolių su nuodais ir išėjo. Nuėjus pas Sniegutę, vėl prašo, kad Ieistų į trobą, bet Sniegutė neleidžia. O senė prašo ir prašo. Per didelį prašymą Sniegutė įsileido. Senė, įėjusi į trobą, prašo, kad pirktų iš jos obuolio. Sniegutė niekaip nenorėjo, bet sene atkando tą obuolį, kuriame nebuvo nuodų, kad parodyti, kokie jie skanūs ir gardūs. Suvalgiusi jį pati, kitą užnuodytą padovanojusi Sniegatei. Kai senė išėjo, Sniegutė kentė, kentė ir neiškentė, atkando obuolio. Kaip tik Sniegutė atkando kąsnelį to obuofio, tuoj nuvirto ant žemės. O sene, kur už kampo stovėjo, pamačiusi, kad Sniegutė negyva krito, džiaugdamasi nuėjo namo.

Vyrukai parėję žiūri, kad jų sesutė vėl nebegyva. Nubėgę parnešė vaistų. Duoda gerti, bet Sniegutė negeria ir gana. Vyrukai nebežino, ką ir bedaryti: guldo šiaip, guldo taip, nebeatgaivina Sniegutės. Jie nupirkę stiklinį karstą, įdėję Sniegutę į jį ir nunešę į sodno gražiausią vietą ir padėję. Eidami prie darbo, kiekvieną rytą, priėję prie jos graudžiai verkia. Vieną rytą, eidami prie darbo, priėję prie jos, kaip paprastai, verkė, o pro šalį važiavo koks tai karalaitis. Karalaitis, pamatęs Sniegutę, kokia ji graži karste, kaip gyva miega, pradėjo prašyti, kad jam parduotų. — Aš jums duosiu pilną karstą pinigų, tik parduokit man jį tt mergelės kūną, kurį ten guli,— sako Karalaitis.

Tie ėmę ir pardave. Karalaitis įsidėjęs į karietą karstą su Sniegute ir važiuojąs, Jam bevažiuojant, karalaitė pradėjusi keltis. Mat, ji tuo obuolio kąsneliu buvo paspringusi, ir bevažiuojant tas kąsnys iš gerklytės buvo išokęs, ir karalaitė atgijo. Karalaitis labai apsidžiaugė ir, parsivežęs ją namo, pakėlė vestuves. Pakvietė ir jos tėvą su pamote ir visus septynis brolius vyrukus, pas kuriuos Sniegutė gyveno.

Per vestuves daugel gėrė, daugeli kalbėjo, ir Sniegutės tėvas karalius iš kalbų viską sužinojęs. Tada jis liepęs savo žmoną raganą nužudyti. O karalaitis su karalaite dar ir šiandien gyvena, jei tik nenumirė.

Užrašė O. Stankaitė.

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/tauta-ir-zodis-kn.-2-1924_202212
- OCR file: https://archive.org/download/tauta-ir-zodis-kn.-2-1924_202212/Tauta%20ir%20%C5%BEodis%2C%20kn.2%20(1924)_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: 030f1f0f8614ec4dcd241011d6698c45ee28d316cebd7d76ce3b20f8d8279cab
- First added: 2026-10-10T10:15:46.214Z
- Text version: 2026-10-13T14:21:30.691Z

Suggested citation: “Sniegutė.”, Tauta ir žodis. Kn. 2 (1924), 1924, no. 11; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-9dbd4ed14a7d8741c7206dc1-11/