# Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių

Source text title: Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių

Canonical page: https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-bfa73503a7e7f034f78f59dd-35/
Language: Lithuanian (lt)
Collection: 1905 Jablonskis, Jonas Lietuvių Pasakos
Collector/editor: Jonas Jablonskis (surinkėjas)
Original edition: 1905
Story number: 35
Topics: lietuvių tautosaka, baltų mitologija, Raganos, raganos, vėlės

> Archive OCR transcription. Original spelling/dialect retained. Missing or damaged letters are not guessed. This is not a verified scholarly transcription.

![Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių — AI artistic interpretation, not documentary evidence](https://xn--vls-krab.lt/illustrations/ia-bfa73503a7e7f034f78f59dd-35.jpg?v=legends%2Fia-bfa73503a7e7f034f78f59dd-35%2Fstory-v2.jpg)

## Text

Vieno pono numirusi pati ir palikusi dvyliką sūnų ir dar vieną dukterėlę. Po kiek laiko tėvas pamilęs kitą merginą, raganą. Ta sakanti: „Duktė tesie, bet savo sūnus visus sudegink ir supylęs jų pelenus į poperius atsiųski man, tai tada už tavęs tekėsiu“. Tėvas mąstes šiaip, mąstęs taip, nebežinąs, kas čia bebus daryti. Ir pasakęs vienam savo tarnui. Tas jam sakąs: „Gi ko čia, ponai, taip rūpinies? juk tamstos dvare yra didelių šunų: dvyliką tų sudegisi, pelenus supilstysi į poperius, padėsi antspaudus įr nusiųsi jai, bene ji permanys? 0 po vestuvių, kad ir ras, nebeką jiems padarys“. Ponas taip ir padaręs: sude-

52122

ginęs dvyliką šunų, pelenus jų supylęs į poperius, prispaudęs ant tų poperių antspaudus ir nusiuntęs raganai. Ta apžiūrėjusi visus poperėlius, apuosčiusi ir tinkanti— tekanti už jo. Po vestuvių, parvažiavus į dvarą, uostanti— šniukšt, šniukšt, pagaliaus sakanti: „Kas čia smirdi? Kad tie visi, kas čia yra nereikalingi, juodvarniais išlėktų!* O jos posūnių būta tuokart sklepe—pogrindyje, po vyro rūmais. Tuoj visi paskui kitas-kitą strikt ant lango! ir lekia ir lekia, ir išlėke sau.

Daugiaus gyvenąs rūmuose tik ponas su savo ragana. Prie jų augusi dukterėlė, kuriai ilgai niekas nieko nepasakęs apie brolius: mat, tas ponas buvęs užgynes, kad iš jo dvariškių niekas nepasakytų mergaitei, kad jos buvo broliai ir kad jų pamotė, ragana, taip juos išvaikė.

Vieną kartą—mergaitė buvo jau dvylikos metų — ėmę šnekėties dvariškiai: „Argi ta viena dukterėlė tebuvo mirusios ponios?“ Tada jų vienas sakąs: „Kas čia bešnekėti! buvo sūnų dvylika, bet kaip ponas vedė raganą, tai ji visus vaikus pagadino, ir išlėkė visi juodvarniais!“ Mergelė išgirdusi dvariškių kalbą ir ėmusi taisyties eiti savo brolių jieškoti. Pasisiūdinusi dvyliką marškinių, dvyliką kelnių, dvyliką paklodžių, užvalksčiusi dvyliką priegalvių ir išėjusi susirišusi visus tuos daiktus ryšelyje.

o Ėjusi, ėjusi per laukus, per miškus, niekur nieko neužeinanti; ką sutinkanti, klausianti, niekas - jai apie tuos jos brolius, juodvarniais lakstančius, niekur nieko nepasakąs. Beeidama per didelę girią, užėjusi atsiskyrėlį; pas tą įėjusi klausianti, ar jis nežinotų, be nėsąs matęs kur jos brolių, juodvarniais lakstančių. Atsiskyrėlis jai sakąs: „Aš nėsu matęs, bet aš turiu valią ant visų debesų; pernakvok čia pas mane, tai aš rytoj susišauksiu visus debesius; tie, jei bus, tai bus matę“. Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukęs debesius. Tie debesiai, kai sugulę apie jo trobelę, taip tamstu buvę, kaip kad juoda naktis būtų. Išėjęs atsiskyrėlis laukan, klausiąsis tų debesų: „Ar nėsat kur matę dvylikos brolių, juodvarniais lakiojančių?“ Visi atsisakę, kad niekur nė vienas nėsąs

HE, LE

matęs. Debesiai išsiskirstę, nuslankioje kiekvienas sau. Daugiaus tas atsiskyrėlis jai sakąs: „Gal, jau jų nebė- Ta nė pasaulyje... bet, gal, dar kur ir yra. Kai šiandien eisi per tą girią, tai vakarop rasi mano brolį, taip-pat atsiskyrėlį; jis tur valdžią ant visų vėjų, tai jis vėjų paklaus, ar tie nebus kur užpūtę, ar nepasakys“.

Ir išėjusi mergelė. Einanti, einanti per tą girią, apie vakarą ir priėjusi kitą atsiskyrėlį. Įėjusi ir pas tą pasiklausti savo brolių, juodvarniais lakstančių, ar jis be nežinotų, kur jie yra. Ir tas sakąs: „Aš nieko nežinau, bet čia pernakvok pas mane, aš rytoj rytą susišauksiu visus vėjus, tai tie, jei bus kur, tai bus užėję, irtau pasakys.“ Ryto metą susišaukes tas atsiskyrėlis visus vėjus. Tie supūtę, suūžę, sušniokštę. Visus išklausinėjęs, visi atsisakę, kad nė vienas nežinąs, nė vienas niekur neužėjes, nė vienas niekur nematęs. Daugiaus atsiskyrėlis jai sakąs: „Gal, nebėr jų nė pasaulyje, kad nė vienas vėjas niekur nėra užpūtęs, apėjęs. .. Bet vilties nenustok: kai šiandien eisi per tą mųsu girią, apie vakarą atrasi mųsų trečią broli, kurs tur valdžią ant visų paukščių; jei bus,. tai, gal, bus „koks paukštis kur apėjęs“. Ši išėjusi.

Vėl ėjusi per visą dieną ir vakarop priėjusi trečiąjį atsiskyrėlį. Tas vėl jai taip pasakęs: „Pergulėk pas mane per naktį, aš rytoj sušauksiu visus paukščius, tai jie,. jei bus koks kur apėjes, ir tau pasakys*. Ryto metą tas atsiskyrėlis ir sušaukęs visus paukščius, Tai kad prilėkę didelių, mažų, visokių! Išėjęs atsiskyrėlis ir klausinėjąs visų. Tie visi atsisakę—nė vienas niekur nematę, nė vienas nieko nežiną, ir gana. Atsiskyrėlis pulkų pulkus atleidęs, ir visi išsiskirstę. Šit, antgalo pagalios, kur buvęs, kur nebuvęs, šlubas erelis atlekiąs. Atsiskyrėlis ant to sušukes:: „Kodėl tu nesiskubinai, ko gaišaiį“ Erelis atsakęs: „Man koją šaulys pašovė, labai skauda, sergu, negalėjau veikiai atlėkti“. Daugiaus tas atsiskyrėlis irklausiąs erelio: „Ar nėsi matęs kur dvylikos. brolių, juodvarniais lakstančių?“ Erelis atsakęs:. „Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, . o naktį žmonėmis viename. kalne . gyvena“. „Daugiaus. atsiskyrėlis davęs. mergelei dvyliką tokių smaiktelių ir įsakęs, kad, kai lipsianti į tą kalną, tai kad vis įsismaigydama užsistotų ir vėl iš apačios trauktų ir į viršų smeigtų; „tiktai, —sako, —saugokis, kad nė vienas tau iš rankų neiškristų: jei nors vienas iškris, tai ir nebegalėsi ant kalno užlipti“. 0 ereliui prisakė: „Tu žiūrėk, —sako,—kad ji nenukristų ir neužsimuštų!“

Ir išėjusi mergelė su tuo ereliu, paplasta lekiančiu, ir nuėjusiu abudu prie to kalno. O tas kalnas buves taip aukštas, net-už debesius aukštesnis. Ir ėmusi tuoj į tą kalną medelius smaigyti ir lipti aukštyn. Kiek ji ten smaigius, smaigius, kaišiojus, kaišiojus, gal, kokį pusvarstį nusmaigius, ir būtų užlipus, tik vienas smaiktelis ir iškritęs... Si, bežiūrėdama į tą krintantį medelį, ėmusi ir pati kristi. Bet erelis betupėdamas pakalnėje pamatęs ją bekrintančią, tuoj pakilęs nuo žemės, pakapt sveikąja koja jai už ryšelio, tuoj vis aukštyn, aukštyn, aukštyn, ir užnešęs labai aukštai, ten kur už debesų. Prinešęs prie didelio urvo, paleides ir sakąs: „Sitai tas urvas, į kurį jie vakare parlėkę sulenda, tai tu čia įėjusi rasi jų dvyliką lovų, tas apdankstyk paklodėmis ir visus priegalvius apvalkstyk užvalkčiais, 0 marškinius, kelnes padėstyk kiekvienam ant lovų. Rasi prie kiekvienos lovos po staliuką ir ant staliukų padėta rasi duonos po kepalėlį, tai nuo tų kepalėlių galėsi po riekelę atsiriekusi suvalgyti. Pas duris rasi mažiausiojo brolio lovelę, tai po tąja pasilindus galėsi pati pernakvoti“.

Erelis jai viską pasakęs, nulėkes sau, o ji ir įlindus į tą urvą. Tenai radus viską taip, kaip tiktai jai tas erelis išpasakojęs buvo. Aptaisiusi lovas, paklodėmis apdanksčiusi, užvalkčiais priegalvius apvalksčiusi, kelnes ir marškinius kiekvienam ant jų lovų padėsčiusi, payalgiusi nuo kiekvieno kepalėlio atsiriekdama po riekelę, pasilindusi po mažojo brolio lova ir atsigulusi. Šit, tiktai vakaras, tuoj ir išgirdusi: juodyarniai sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą; visi džiaugias, kad pataisytos lovos ir visiems padėti marškiniai su kelnėmis. Visi apsitaisė, eina valgyti, žiūri, kad jų duona nuraikyta. Vyresnysis sakąs: „Lovas ir mus pačius apdarė, bet kad duonos trūksta, tai negerai; nu, bet ką padarysi!“ Pernakvoję, rytą atsikėlę, išėję, sukranksėję ir nulėkę sau. Ji atsikėlusi iš savo palovio ir vaikščiojanti po vidų ir lauke; aplinkui, ant kalno, visur miela, gražu. Ir vėl apie vakarą ėmusi norėti valgyti. Einanti prie tų staliukų: taip-pat bėsą kepalėliai duonos. Ši vėl po mažojo brolio: loyele, pas duris, ir atsigulusi. Vakare ir vėl ėmę juodvarniai kranksėti, ir suėje į trobą visi broliai. Vyresnysis sakąs: „Matai, ir vėl duona nuvalgyta: mat, jau kas-nors pas mus yra negeras įsimetęs. Dabar dar nieko nedarysiu, bet jei trečią dieną taip-pat bus, tai, nors visą kalną sugriausiu, bet turėsiu atrasti, kas čia mums taip daro.“ Mergelė gulėdama nusigandusi ir galvojanti, kas čia tiktai būsią. Nu, pavalge visį atsigule, bet ši nebeužmieganti ir nebeužmieganti. Jau visi broliai šnarpščia. ir knarkia, ji ir nebeiškentėjusi: ėmusi savo jaunesnįjį brolį budinti, ėmusi ranka už kojos kušinti. Tas klausiąs: „Kas čia?“ Ši tyloms atsakius: „Aš, brolaiti, jųsų sesuo, atėjau, susijieškojau; bet, kad brolis pyksta, baras, ką aš dabar darysiu!“ Brolis sakąs: „Nu, ką dabar darysi! Būk, kaip buvus, rytoj pamatysime“. Ryto metą sukilę visi broliai, jau taisąsi eiti sau laukan, mažasis ir ėmęs. sakyti: „Nu, broli, vakar taip žadėjai kalną ardyti, versti, tai kad rastum kokį giminaitį ar seserį, ką gi tad darytum?“ Vyresnysis brolis sakąs: „Aha! tai matau, kad tu jau žinai, kas čion yra; nu tai pasakyk, kas?“ Šis, atidenges paklodę, sakąs: „Lisk, sesaite, laukan, kaip jau bus, taip.“ Daugiaus vyresnysis brolis sakąs: „Kad tu būtum iškentus namie dar vienus metus, tai būtum mųsų sulaukus, o dabar, sesaite, tai reikės mums ir tau vėl vargti dvylika metų. Jei iškentėsi niekur nieko nešnekėjus per tiek metų, tai dar pasimatysime.“ Taip pasakęs ir liepęs sėsties sau ant nugaros, ir pasivertę visi juodvarniais ir nulėkę.

Jie nunešę seserį į didelę girią ir pasodinę į eglės viršūnę, atsisveikinę ir palikę. Tai daugiaus ji ten sėdėjus, ir sėdėjus, pagaliaus ir drabužiai jos ten nupuveę. [tą girią. atėję medžiodami karalaitis su savo dvariškiais ir ponais. Emę šunes loti, žiūrėdami į tą medį, kur ji sėdi. Apstoję: ten ją medžiokliai ir yarovai: mato, kad žmogus. Šiaip

e

kalbiną, taip kalbiną, nieko nesakanti. Atėjes ir pats karalaitis, ir tas šnekinąs, bet ji nieko ir nieko neatsakanti. Šaukią--lipk laukan, gandiną—nušausime, ji nieko ir“ nieko, tylinti ir tylinti. Daugiaus karalaitis kokiam savo tarnui liepiąs: „Lipk, iškelki laukan, pamatysime, kas gi ten yra.“ Tas įlipęs. Ši rodanti, tarytum, norėdama pasisakyti esanti plika. Medžioklis, išlipęs laukan, pasakes. karalaičiui: medyje esanti jauna, graži moteriškė, tiktai kad plika, reikalaujanti drabužių. Daugiaus užnešęs jai medžioklis drabužius, ir ji išlipus iš medžio. Karalaičiui taip patikus, kad jis niekada nebenorėjęs kitos nė matyti, Kai parsivedęs namo, pasisakęs savo tėvams, kad ją no- Tįs vesti sau už pačią. Tėvai nenorėję jam leisti, kad ji nieko nekalba. Bet jis sakąs: „Rasit, ji kokia atgailininkė; kai atvargs arba atkentės—ir pradės šnekėti“. Tėvai ir leidę. Daugiaus karalaitis ją vedęs, ir gyvenąs. Po kokių metų Ponas Dievas davęs jiem sūnų, bet karalaičio tuokart nebuvę namie, o priėmėja buvusi parvežta toji pati ragana, kuri jos taip nekentė, — josios pamotė. Toji ragana vaikelį išmetusi laukan, ir sugreibusi kur šuniuką rodanti visiems: „Žiūrėkite, koks jos vaikas!“ Taip karalaičio tėvai ir saką: „Jau kad ji būtų geras Žmogus, tai ir kalbėtų... Kas ją žino, kas ji tokia yra!.. Gerai mes jam sakėm, kad neimtų jos“. Tuoj parašę prie jos vyro raštą, kad taip ir taip, tas ir tas, toks ir toks gimė; kas jai reikia daryti? Jos vyras, karalaitis, parašė, kad jai niekas nieko nedarytų, kol jis namė parkils; sugrįžęs jis pats Žinosiąs, kas padarą. Jis namo parkilęs nieko nebežino: jam taip graži, taip graži, taip patinkanti, kad jis nė ketinti neketina jos nužūdyti, ir vėl jisai gyvena su ja. Pagyvenus kokius metus, ir vėl Ponas Dievas duodąs jiem kitą sūnų. Karalaičio taip-pat nebuvę namie, ir vėlei jos pamotė, ragana, buvusi per priėmėją. Vaikelį ji išmetusi laukan, pakišusi kačiuką ir rodanti visiems: „Žiūrėkite, kas dabar!“ Visi stebėjesi, ir tėvai nurašę sūnui raštą. Sūnus vėl parašęs namo, kad niekas jai nieko nedarytų be jo paties. Ir jis vėl, parkilęs namo, jai nieko nebedarąs: pati labai graži, patinkanti jam. Sakąs ir tėvams, kad dar toliaus žiūrėsiąs. Ir vėl po kokio laiko, nėsant.

= BS ==

namie, gimstąs jam trečias sūnus. Ta pati priėmėja, ragana, jos pamotė, vėl išmetanti sūnų laukan ir rodanti visiems būk gimusį iš jos šuniuką. Tėvai nebesitverią, rašą jam kuo-greičiausiai—skubėti namo ir daryti jai ar šiokį ar tokį galą. Jis parkilęs namo. Jam baisiai gailu, bet nebegalėdamas liauties ir nežinodamas, kas čia bereiktų daryti, sakąs: „Žinokitės, darykite, kaip jųs norite! aš nė pats nebežinau, kuo ji kalta, kas ji tokia yra“. Teisėjai apkaltinę ją, saką—reikiant, kaip ragana, sudeginti. Ir sukrovę didelį laužą ir uždegę. Bet užėjęs didelis lietus ir užlijęs ugnį. Nu ir vėl jie liepę privežti sausų medžių. O jau visai baigiasi dvyliktieji metai, tiktai vienos valandos bereikia, tuoj bus ir broliai. Kaip tiktai ėmę kurti iš antro karto ugnį ir pradėjus imties liepsna, šitai atlekią dvylika juodvarnių, atlekią ir leidžiąsi. Tuoj nusileidęs pirmasis ir vedąsis rankoj trejų metų sūnelį; nusileides antrasis ir nešąsis- sūnelį antrų metų; trečiasis nusileidęs—nešąsis mažutį, dar vystykluose, kuo tiktai gimusį vaikelį. "Tuoj visi sušukę: „Ką jųs čia dirbate? Kam jųs tą nekaltą mųsų seserį norit nužūdyti? Meskite ant ugnies pamotę-raganą! Šitai mųsų sesers sūneliai!“ Beregint pamotę-raganą užrito ant ugnies. Broliai tuoj pasisveikinę su savo seseria ir su savo svainiu, karalaičiu. Ir pasakę jie, kad, kaip tik gimusius vaikučius ji išmetusi laukan, tai jie tuoj pasiėmę pas save ir auginę.

Karalius pakėlė didelį pokylį. Ir aš ten buvau, ir aš daug mačiau. Ir aš ten valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.

## Source and citation

- Original edition: https://archive.org/details/1905-jablonskis-jonas-lietuviu-pasakos
- OCR file: https://archive.org/download/1905-jablonskis-jonas-lietuviu-pasakos/1905%20-%20Jablonskis%2C%20Jonas%20-%20Lietuviu%CC%A8%20Pasakos_djvu.txt
- Source licence: https://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/
- Transcription SHA-256: ab87098010d851bc91b54372caa113a6e283756abd23b6910c8b689d32591e95
- First added: 2026-10-09T04:35:55.766Z
- Text version: 2026-10-21T06:12:21.002Z

Suggested citation: “Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių”, 1905 Jablonskis, Jonas Lietuvių Pasakos, 1905, no. 35; OCR presentation on VĖLĖS, https://xn--vls-krab.lt/sakmes/ia-bfa73503a7e7f034f78f59dd-35/