Bičiulei. Pasaka

Senoviej' visoj' Lėtuvoj' ir Zemaitiusi didės buva gires: tosi tarp kitų medių auga daugybė lijpų kurioms židąnt, bites prisinešdava daug medaus balta; todiel ir pates vešieje ir žmoniems ne maž' atnešdava pelna. Matidamis tai ukinikai, daugieV!' aulių turiėje daržuai pri sava givenimų, o antra tijk miškusi.

Netolij' nu Abelina, Šylalės parakvijoj', Bubliškių sodoj' givenųs ukinikas Ludvikas Grycius, turieje pri nainų kietures dešimtis aulių su bitiemis. Mediusi krumi ištašięs kieturioliką drėvių į kures vienu metu bitis ateje. Dabar įstatė į medius dvidešimtį kieturis įkilus, į kurius teipogi bitelės įsimetė.

Bet šitai nelaime: buva tuokart giriosi daug meškų, kurios, nepadiedamas žmoniems įkilų taisiti, giebieje bičiulautiės ir kopti įkilusi medų. "Tai žinodams Grycius įlipęs į medį su didiu grąnžtu pargięnždava kiaurai medį dar križiškai, į skyles įkišdava kartales ir diejie ant toms grindus. O tai dielto, idant ir pats, įlipęs medaus imti, turietu 4nt kuo stovieti ir bičiulenės meškas negalčtu guvei prilipti.

Vieną kartą vasarvidiu Grycius, pajėmęs didę lauknešę su koptomis, išeje į krumą dreviesi ir įkilusi medaus kopti. Kieletą parėjęs, pridriebė sava kodį su medu, o atiejęs pas vieną įkilą, pamatė medį su lig skilėmis nulužusį ir įkilą gnt žemį begulęnt. Bet štai dar didesnis stebuklas: paregieje sava bičiulienę mešką betipsąntę prispaustą su nulužusiu rąnstu. Gryciūs ję pamatęs tar: ,,kas tau tatai, susiedi, atsitika, be ne tu mana įkilą nulaipinait nu tiltale?" Meška mru, mru, mru, murmiedama ir kriokdama atsilijpė: ,,oi, kad tavį giltinė pagautu, kad tu sudektumi ir suruktumi, kaip sena nagine, su tava įkilais! parioglinai kažikokies tęn pinkles, kanakokį tiltą pri įkila. Anąn diena, girdi, skanine užsigieidusi, lipau į tą medį, noriejau tiktai vieną koreliišlaužti, bitelių ne naikindama; mąn besidarbuojęent pak ila didis viejas, medis tratrakš nuluža, o aš bęne nukritau žiamęn, it pelų maišas. Šoną baisei sukulau, tujaus gūnks! krita ą4nt manęs viršūnė mede, prislegie teip, jogiei ir pasijudinti ne galiu, laimė, kad kuri šaka kiaurai manęs ne parvierė, jau trete diena kaip če tipsau nelaiminga ir aitioju."

Atsakie Grycius: ,,nu, kas bus, bičiulėne, aš tavį dabar užmušiu, kaipo vagį." Tarė meška: ,„už kąn če, tievai, manį muši, jug krumas ira tai musų gyvenimas, musų duoba, kąn tami randam, tas pri musų prider.' Toj' girioj' jau senei gyvenu, tečiaus nie viena tava verše ne užmušiau, pagaliaus vaikams sava įsakiau, kad | valgiti noriedamis, toliaus nueitumes maista jėškoti, o susieda ne pikintu. Kan turi buti žmogžudių išgelbiek manį, juk kožnam givyba ira maloni." "Tar6 Grycius: „nu, kan tu man giera už pagielbiejimą padarysi?" Atsakie meška: ,,aš tamstai teip atsigierisiu, kaip žmones gieb' už gierus darbus atsigierinti; meldamasis tiktai gielbėšk manį?"

Grycius susimilęs paješkoje ilg4 medę, pakiša po rąnstą, pasvierė, o meška šmukš išlinda. "Tujaus voliojes, pasipurtina ir tarė: „bičiuli, valgiti didei noriu, grobas į grobą lend"', o tamstas maišelėj' kvep' valgis." Grycius tujaus išmetė duonas papęntį, kurį meška prarijūsi tarė: „bet dar kažiką jaut' mana nosis tava maišelej?" Atsakie Grycius: ,„turiu dabar kiaulės kinką, tai ir visus mana vakartis.'' Meška grob6 kinką, triaukė, triaukš kaulą sutratina, gurkš prarijo ir atsigieri klani undens. Pašerta tar6: ,,nugis ir tavį patį sulamįsiu." Atsakie Grycius: ,,„kaip tai gal buti, aš tavį išgielbiejau ir pašieriau, o tu teip žadi už gierą atsimokėti..... Tarė meška: ,,aš prižadiejau teip tau atsigierinti, kaip sugieb' žmonės sava gieradiejems dariti, o tij paprastai piktu užmok." "Tai tarusi pijstu stojos. Šis pasitraukięs saki6: ,,palauk, bičiulėne, negali buti pati ir audi ir budeliu, eikiau iš če ir paješkokiau tokie, kurs vedu parsuditu." „Atsakie meška: ,,nu, gierai eikiau."

Beidamu sutika seną šunį, kurs, mešką pamatęs, norieje skrijti šalen, bet šiuodu pašaukie, idant nebijodamos parsuditu. Tam apsistojus Grycius tarė: „šitai tąn mešką radau miški prigultą nu mede, pagielbiejau, o už tąn gierą žad' manį užmušti, ar teisinga dara?" Meška atsilijpė: ,,aš teip žadiejau atsigierinti, kaip žmones." Suo atsilijpe, ,,bukitau kąntriu, aš apsakisiu judąm sava givenimą. Balsiusi gimiau, paugterėjęs ganiau su piemeniu ukinįka. Pociaus bandą, nekartą vilkus nu bandos praginiau, du kartu voz sava kaile neikišau; už tąn gierą gaudavau nu sava drauga piemeniės duonas po šmotelį, o vakara, bandą parginęs, kodalį paplavų. Vakar, girdi, gaspadoriui su šeiminu pijtus bevalgant, po stala palindęs rąnkiojau krintąntius duonas truputius. Pocius spir6 manį su koji ir tarė: „„Brišia biaurybė pasena, šitai ir nugara jo nuplika, dvok" it maita; vakiukai, pakarkiet jį sugavį." Tus žodius išgirdęs sprukau pro duris alkanas, apleidau namus, kuriusi par aštuonioliką metų tarnavau, o dabar stiriniėju po girę ir lauku valąndos, kurioj' praris manį vilkai; to-. diel teisingai meškiele saka, žmones už gierą piktu mokant."

Meška, tai girdiedama, viel artinos pri Gryciaus, kurs tarė: ,,palauk, bičiulene, nebiauriokies, pagal įstatimų krašta trys tur buti sudes; eikiau toliaus, tegul ir kitas vedu parsudij'."

Beidamu sutika seną ubagą: abi pusi apsakie sava reikalą ir laukie ištarmės senolė. Ubagas kręnkš, kręnkš atsikosiejęs tarė: ,,noriu aš judąm trumpai sava biedas

sa

apsakyti, klausikietau. (Gimiau pas plikbajorėlį Jomąntą, kurs turiedamas du valaku žiames, prirašė pri tų tris dušes. Tarnavau, kaip imanidamas, ir, tarsi, įtikau sava ponui, kurs toks pat buva nemokitas bernas, kaip aš ir tokię pat dievieje sermiegą. Vieną kartą vasarvidiu ponas, eidamas į upį plaukities, lijp6 eiti mąn draugi. Jam plaukantės, aš drabužiu dabojau. Tujaus pamatiau jį skięnstąnt: parsigąndęs, kaip stovįs su drabužeis pliumpt šokau į undenį, ponui, truputį galvą iškišus, capt nutvieriau už čiupriną, unduo traukė į gilmę, vos pats nenuskięndau, bet prisijkięs šakielės nulinkuse karkla, įgavau stiprybės ir ištraukiau. Ponas į pašalį išlipęs, cinkt! davė mąn par žąndą ir tarė: ,,„kaip tu, beslepiče, mana žmogu budamas, drisai kibti man už čiūupnina?" Aš matidamas poną didei supikusį, užtilėjau. Su lig tuo laiku Jomantas vęn' turieje 3nt manęs širdį, o žijmai atejuūs ir įkiša manį įakrutus. Buvau žalnieriu vos ne trisdešimtis metų: atleistas, sugrižau į sava pu- 8ę, poną senoje giva nebradau: sunus begivenųs, kurem tariau: ,,aš tusi namusi esmi gimęs ir paugięs, norietio tusi ir mirti, ar ne iškaršintumi manęs ponali?" "Tas atsaki6: ,,„kas tavį, seni. če penies veltuo, eik sau ubagais," štai ir einu. Če jau matotau, jogiei meška, nors givolis, tečiaus kalb' teisybę."

Grycius, matidamas mešką laižąntės, tarė: „eikiau toliaus, tegul ir trets sude vedu parsudij." Meška paklausiusi stirina.

Nieko netrukus iššoka lapė, kūrę keleiviu išvidūsiu meldė, idant parsuditu. Lapė, abėjų pusių išklausiusi, tarė: ,,diel buvima yra ir piktų žmonių, bet yra ir gierų; šitai nesenei žmogus, sugavęs mana vaiką, ne užmušė, bet paleida, nors aš, sava šeimyną šerdama, kieletą jo žanselių pagavau." Dabar Grycius, truputį nu meškos atsitraukięs, mirktioje ir tare: ,,lapele, eik po manęs, gausi kas rytą vištą." Lap6 atsilijpė: ,,žinotau, jogiei musų krašti hieks negal' suditi 3nt žode, reik asesorių parvesti, priderąntei reikalą parveizieti ir tuokart tiktai suditi. Judams reikali aš busiu asesoriu; todiel nuejusi į vietą priepuole, turiu regėti kas ten kaip buva? Ar didi vargą žmogus gielbiedamas pakielėi" Po to šnekiese visi griža į mišką. Lapė, vietą apveiziėjusi, tarė: „kad gieresnei galčetio numaniti reikalą, tu, Gryciau,

pakielk ranstą, o tu meška gulkies, kaip pirmu gulėjei."

mogui pakielus, mulkis meška ir atsigulė, o Grycius viel ję prislėgie. Tuokart atėjusi pri meškas lape tarė: „matai, tamsta, negana yra parveižiejima, reik dabar ištarmę, arba dekretą, parašiti; todiel pagulekičs, o aš eisiu braižyti, paskiaus apskielbsiu sudą mana. Tu, Gryciau, eik sau namon."

Tam nu meškos atsitolinus, atsikrije lapė ir tarė: „„ar matai, kaip aš guvei apsivertiau, viel paguldiau mešką: nes man po tavęs einąnt, nepagal' jos tikslą ne sudijęnt ir man butu jeinusi už sprąndą, niera ko su anū juokuoti, gierus tur nagus. Bet dabar parodik m3n gyvenimą sava, kad žinotio, kami galesio gauti žadietas vištas."

Grycius, pri namų pris'artinęs, tarė: „šitai namai mana, kas rytą auštant atbiegk pri šio žiogTre, o aš tau išmesiu vištą." Lapė paskriję į krumą, o Grycius papasakoje moterij, Rožei, nelaimę sava. Pirmą rytą, lapei atbiegus, Grycius išmetė vištą — ąntra rytą — teipogi. Tretį rytą, kad pradieje gauditi, pašoka apmaudas Ro žei, kuri tari6: „pakolei tu biauriosis su tais medės paukšteist Visas višteles mana išgaudisi, lapė, ir ne duodama, atras vištas, gieresni nušauk lapę, nuejęs į girę užmušk gulęntę mešką ir nusikratysi bezliepičiemis."

Grycius jemęs strielbą uždarė su smulkieis šruotais, nes.stąmbių neturišje. Kietvirtą rytą lapei atbiegus, šis pui!l šavo į aną. Lapė sava kalinius papurtinusi, maž' te pažeista, atsisuka ir tar6 „palauk tu, dvikoji, aš tau atmonisiu, ar neteisinga meška stigavo, žmonės už gierą piktu mokant." "Tai pasakiusi skrije pri meškos, su kojems iškasė po anu duobę, išleida varkšę, o abidvi susitar6 nedovinoti Grycini. Lapė išpjovė je dvidešimti kietureės žąsis, meška išplėšė KIeLUrėa dreves ir numetė žemęn aštuonis įkilus.

Tuo dar nekąnkindamos tikoje paties Gryciaus, kurs, to ne vildamos, išėje gribauti į krumą; lapė bešmižiniedama pamatė ir davė žodį meškai, kuri atėjusi sugrobė Grycių į kliebį ir teip širdingai pri savęs prispaude, jogiei tu' kieturi šonkaulei trakš, trakš suluža. Paskiaus svijdė į žemę, it mole šmotą, ir užmuše. Teip pasibęngie tas garsingas po gires reikalas. (Iš rašių

Zappas

vyskupo M. Valančiaus. Telšių turmeje Mitteilungen der Lit. bitter. Gesell. III. 105).