Apie senelį ir babutį, B anis par pupelį dungun

inlipe

Givena senelis ir babutė. 'Nureja senelis žirnelį, e babutė pupelį. Pasadina babute pupelį palavin. Pupelė auga, auga, užauga lyg lavai ir pradurė lavų; paskui užauga lyg lubam ir lubas pradurė; paskui auga. auga lys želmeniui ir pradurė želmenį. Paskui augi,

augt, užauga lyg debesim ir pradurve dunguj' skylį. Tadu senelis ir babut6 pradeja lipt pale šitų pupelį dungun. Babelė pirmiau bega, e senelis paskui. Lipė, lipeir inlipe. Nuvargį nuo takias ilgas kelianės, anis pasiprašė Dievu prijmt' juos unt naktigulta. Dievas juos prijemė ir liepė gult un pečiaus. Un priepečkia-gi buva Dieva duona inmaišyta, ir Dievas abiem seniam prigrase, kad neliestu ja duonas. Sugulė abu seniai un pečiaus ir guli. Senelis tuoj' ažmiga, tik baba niekaip negali ažmigtė: jai vis rupi paragautė ar gardi Dieva duonas rugštelė. Pristigus kuutrybės, nulipė baba nuo pečiaus ir paragava dieviškas duonelės. Kaip tik ana duonų prilietė, jeme tašla begt, jemė begt, e baba jų rečkan krest, bet nieka nepadarė: visa tašla kuogranžiausei išbega iš rečkas žemėn. Baba nus'gundus pris'- kele ir senį, bet ir tas nieka negaleja padaryt'. Nusiminį, sedi abu seneliai un pečiaus ir rauda. Teip jie išs6deja lyg pačiais gaidžiais. Kaip tig gaidis ažgiedaja, tuoj' visa tašla suveja rečkan atgala, ir senelis su babeli nusiramena. Ryta' Dievas juos klausia: ,,„Ar nelietet mana Auonas?" — ,,Nelietem!" - atsaka seneliai. — ,,„Gerai, vaikeliai," - saka Dievas, - ,,kad nelietet;" ir prijeme juos un untra naktigulta. Tiktai šiuo kartu, jiem liepė gult lavaj', ir prigrasė, kad neliestu ja ratelių, katrie palavin buva pastumti. Kaip tik senelis ažmiga, tuoj' babelei ažrupa pasižiuret, kakie Dieva rateliai, ir ana, išsitraukus juos iš palavia, atsiaeda juos pas'mieruot6. Kaip tik babutė inseda, jemė rateliai važinetės pa visus namus. Nubuda ir senelis ir matydamas, kad babelė jau važinejas, jiemė begt paskui babelį, sakydamas: ,,Špalauš, (palauk) babel'! špalauš, babel'!" bet niekaip negaleja ratelių pavyt, katrie talai važinejas, kalai nesutrupeja. Jemė abudu senelis ir babele taisyt suirusinos ratelius, bet negaleja nieka padaryt. Nebeišmanydami, kas daryt', pastumė suirusiuos ratelius palavin ir verkė abu atsisedį. Kas žin" kas but buvį, jegu gaidis nebutu ažgiedajįs, katram ažgiedajus, vėl rateliai čieli stajas. Ryta', klausė Dievas senius: — ,„,Ar neletiet mana rateliu?" — „Nelietem!' atsakė seniai. — ,,Nu tai gerai, - saka Dievas, - šiųnakt' aš jum laisiu gult sadan, tiktai jus uekreskit mana abalių." Ataja naktis ir senis su babu nusivedė sadan. Senelis atsigulįs graitai ažmiga, tik vis da nemie-

- ga baba: jai labėi naretus nusiraškyt nars vienas Dieva abalys. Un galų gala nebeiškintė ir nusiraškė vienų abalį. Kaip tik vienų nusiraške, kad pradeja abaliai krist, kad pradeja krist ir talai krita, kalai visi nenukrita. Baba-gi nebežinadama, kas daryt, tik peša nuo senia galvas plaukus ir vis riša abalius, e abaliai kaip krinta, teip krinta. Seneliui visus plaukus nupešė, e abalių ne dešimtas dalias nepririš6ė. Besidarbuojunt, gaidys sugiedaja ir abaliai patys atsidurė, kažnas un 8ava vietas. Ryta', Dievas vel klausia juos: — ,,Ar ne lietet abalių?" — ,,Nelietem, atsakė seneliai." — ,,Ne, - saka Dievas, - kaip-gi jus nelietėet, kad senia visa galva plika?" Ažpykįs pajėmė ir išmet6 juos iš dūngaus žemen. (Vžrašė Vanagapiėvis).