Aitivaras.

Gaidys, išlaikytas par devynelius metus, sudeda kiaušinį, iš kuria, saka, mažna esų išperčtie aitvaras.

Anat žmanių pasakas, aitivaras paprastai gyvenųs klaimi, arba un gryčias (sc. lubų). Tam gaspadariui, par katru aitivaras gyvena, neša anas visakias gėrybes: rugius, pinįgus ir tt.

Skrenduntys aitivars mažna, esų, sustabdyt, tiktai, raikia, pamačius skrenduntį aitivarų, perplėštie marškinių starblę, ir anas ku beregy' sustas. Viena žmagaus teip, 6su, ir padaryta. Kaip tik ja pamatyta skreduntys aitivaras tuoj ja perplėšta starble ir aitivaras ku bežiuriunt sustajįs ir klausius žmagelia, ka jam raikių. Žmagus pasisakė, kad jam labai raikių pinigų. Un ka aitivaras žmagui atsakys, kad šindei pinįgų su savim ne-

*) Etymolog. to žodžio reikšmė: „klaiojanti ugnis". Žodis aitivaras v ait-varas yra sudčtas iš dviejų: *aiti 'ugnis" (sig. sskr. athar — žodyje athar -van “Feuer-priester", zend. atar 'ugnis', athravant “mit Feuer versehen", gr. aidzo 'uždega') --*varas "klajus, klajojas' (slg. liet. varyti, varyklos, varinčti etc.) (Z. Buga).

turiųs ir jegu nariųs gautie teatainy' rytaj' tuo pačiu metu tan pačian vietąn.

Žmagus, bijadamas, kad aitivaras atnešįs pinįgus ir mezdamas žemėn, ja neužmuštu, vietan, kad pačiam stavet, pastatė šiaudų kulį, apvilktų sava rubais, e patsai pas'kavaja terp krumakšlių. Krumi betupėdamas tik mata: atskrenda aitivaras. Atskridįs kadgi mes pinįgus, net kulys žemės" sulinda. Neilgai trukus žmagelys išeja iš krumų, isilupinėja pinįgus ir pareja nama' su didžiausiu maišu, pilnu pinigų. (Užrašė K. Buga Dusėtų par., Ežeriunų pav. Kaun. gub.)