BŪTYBĖ · LIETUVIŲ SAKMĖS
Aitvaras
KLAUSIMAS · ATSAKYMAS IŠ ŠALTINIŲ
Kas yra aitvaras?
Buvo ukinįkas, kuris turėjo aitvarą; tasai vėmė džiovįtus grudus į geldą malant. '' Ta persigandūs užžibino balaną bėgo žiurčtie į kamarą prie girnų ir rado šale girnų užmuštą gaidį, kuris buvo aitvaras ir vėmė grudus į geldą. Atsigulęs ėmė galvoti ir dasiprato, kad kuriam nons kaimynui aitvaras pinigus nešioja. Nutarė kitą naktį negulti, bet stebėti, kieno kluonan aitvaras atlėksiąs.
Atsakymas sudarytas tik iš žemiau nurodytų citatų.
Buvo ukinįkas, kuris turėjo aitvarą; tasai vėmė džiovįtus grudus į geldą malant.
'' Ta persigandūs užžibino balaną bėgo žiurčtie į kamarą prie girnų ir rado šale girnų užmuštą gaidį, kuris buvo aitvaras ir vėmė grudus į geldą.
Atsigulęs ėmė galvoti ir dasiprato, kad kuriam nons kaimynui aitvaras pinigus nešioja.
Nutarė kitą naktį negulti, bet stebėti, kieno kluonan aitvaras atlėksiąs.
Ką sakmės pasakoja
Kiekviena eilutė — citata iš archyvo teksto; spausk ant pavadinimo, kad atvertum pasakojimą.
Buvo ukinįkas, kuris turėjo aitvarą; tasai vėmė džiovįtus grudus į geldą malant.
'' Ta persigandūs užžibino balaną bėgo žiurčtie į kamarą prie girnų ir rado šale girnų užmuštą gaidį, kuris buvo aitvaras ir vėmė grudus į geldą.
Atsigulęs ėmė galvoti ir dasiprato, kad kuriam nons kaimynui aitvaras pinigus nešioja.
Nutarė kitą naktį negulti, bet stebėti, kieno kluonan aitvaras atlėksiąs.
— Reiškia, ji su aitvaru kalbėjosi, kai aš vakar ir: užvakar buvau išgirdęs ją besikalbančią.
Papasakojo ūkininkas dukteriai, kas yra tasai jaunuolis, kuris ją lankė, kad jis ne kas kitas, tik patsai aitvaras.
Visą dieną galvojo ūkininkas ir su žmona „tarėsi, visa jai papasakojęs, kaip dukterį išvaduoti iš aitvaro nagų.
Patarė Žmona svirno duris, langelius ir visus plyšius trijų karalių kreida kryžiais paženklinti, ir tada aitvaras negalės patekti svirnan, duoto, žodžio ištesėti ir abelnai pas dukterį lankytis.
— Ne kas kitas, kaip aitvaras jam pinigus neša!
— Ne kas kitas, kaip tik aitvaras jam pinigų prikrovė!
— Ne kas kitas, tik aitvaras jam pinigų prinešė!
O tai buvo ne tolimų kraštų ponas, bet iš žalių girių aitvaras, tik žmonės to nesuprato.
Kokį patsai aitvaras pasakė, tokiu ir užrašė.
Kai tik ištarė šiuos žodžius, šuniukas suskalino, skrynia su didžiausiu trenksmu užsivožė ir lyg ją aitvaras būtų pastvėręs, net ji staugdama, vienam akimirksny, ežeran nušvilpė ir pranyko.
— Ir man pinigus ne aitvaras neša, kad aš veltui skolintau, — teisinosi jisai broliui vargšui.
— O gal aš aitvaras esu.
Aitvaras — pikta dvasia.
Suprato tada vargšas žmogus, kad tai tikrai buvo ne čigonas, tik aitvaras.
Viesulai šakas laužė, viršūnes lankė, aitvaras viršūnėmis lakstydamas švilpė, šūkavo, dejavo.
Aitvarą galima prisivilioti, tik tas labai pavojinga.
Reikia žinoti tam tikra vieta, kur aitvaras mėgsta ilsėtis—daugiau paraistėmis, paežerėmis.
Mat, patsai to nesitikėdamas, su aitvaru susidraugavo.
Aitvaras žmogui, kurį jis pamilsta, nešioja ne tik pinigus, bet ir grūdus.
Kam aitvaras nešioja javus.
Tasai žmogus tik skolinti negali, nes jei paskolins ar padovanos nors vieną grūdą žmogui, kurio aitvaras neapkenčia, nustos nešiojęs.
Nešioja jam aitvaras rugius iš kitų žmonių aruodų, Neiaimingas tasai žmogus, kurio aitvaras ima neapkęsti ir šluoti jam aruodus.
Užpyko zmogus ir sumanė atkeršyti aitvarui — pagauti jį.
Kai tik aitvaras atlėkė ir rado visas skiles užkimštos, jis įėjo svirnan per duris.
O tai buvo todel, kad jam aitvaras pinigus daržinėn nešė.
kaip aitvaras, lyg ugninė juosta, lėkdavo tai į sodžių, tai nuo sodžiaus, ir spėdavo, kad tai pas NN.
Suprato tada, kad tai aitvaru.
Atlėkė nakčia aitvaras, rado vietoj pautienės pridergtą dubinėlį, užpyko baisiai ir uždegė daržinę.
Nuo to laiko aitvaras nustojo NN.
Gaidys, išlaikytas par devynelius metus, sudeda kiaušinį, iš kuria, saka, mažna esų išperčtie aitvaras.
Buvo jis Dievo baimingas ir nežinojo, kaip nog aitvaro atsikratyt.
Zmogus didelei rupinosi ir klause rodos, kap iš namų išvaryt aitvarą: ,, Užmušk tą bestiją," tarė vienas jaunas viras ir tai pasakęs tvėr6 už pagalio ir metė ant vištuko.
Nes vištukas šoko jam ant sprando, parsimušė jį ant žemes ir mindžio' tarydams: ,,aš asiu aitvaras, ko tu no manęs norit" Potam davė rodą visi, kad ukinįkas namus padegtu, išsikraustytu, o aitvarą paliktu.
Pamislijo, kad tas bus geriause, ketino namus parduot, ale su aitvaru nieks nenorėjo pirkt.
Vieną vakarą bernas sugryžęs pamatė, kad ant trepų padėta trys pyragai del aitvaro, suvalgė ir pamislijo sau: ,,gerai aš padariau, kad nepalikau tam bestijai.
'' Tuojaus aitvaras užtupė jam ant sprando, o tiek su sparnais davė, kad „tam keles dienas šonus gėlė; o ant rytojaus kad gaspadorius budino ant darbo, tai tep rado jį sumuštą, kad negalėjo pasijaudit.