Ūkininko duktė ir aitvaras

Turėjo ūininkas gražią, suaugusią dukterį. Ti buvo tokia graži, jog kitos tokios aplinkui nebuvo nei tarp ponų dukterų, nei tarp kaimo mergaičių. Daugel gražių ir negražių, turtingų ir neturtingų bernelių piršosi jai, bet ji už nieko tekėti nenorėjo, nors kai kurie pasipiršiusiųjų tėvam labai patikdavo. Veltui prikalbinėdavo dukterį, kad už jų tekėtų, bet duktė nė klausyti nenorėjo. Tėvas ją ir barė, ir grasė net mušti, bet ji buvo atkakli užsispyrėlė — ir priversti jos neprivertė nei tėvas, nei motina.

Ūkininkas buvo neturtingas, be tos dukters turėjo dar daug vaikų. Pirkutė buvo maža, ankšti, todel suaugusi duktė vaikštinėdavo miegoti svirnan ir vasarą ir rudenį ir net žiemą, kai nedideli buvo šalčiai.

Vieną vasarą gulėjo ūkininkas pirkioje nakčia ir galvojo apie savo vargus nelaimes. Tik mato — staiga sušvito visas kiemas.

Nusigando ūkininkas, tai pamatęs, manydamas, kad kažkas užsidegė sodžiuje, ir šoko iš lovos.

Kol jis išbėgo iš pirkios kieman, viskas 'vėl buvo, kaip kad visuomet. Niekur gaisro nesimatė. Apėjo visus trobesius — kluoną, tvartus, trobas — viskas ramu, tylu. Tik eidamas pro svirną išgirdo, kad duktė su kažkuo lyg kalbasi. Pabeldė į duris ir paklausė:

— Su kuo ten, dukrele, kalbi?

— Meldžiuosi, — atsakė duktė, durų neatidarydama. — Su kuo aš tokiu vėlu metu čia kalbėsiu.

Tėvas patikėjo ir manydamas, kad jam pasivaidino šviesa, nuėjo pirkion, atsigulė ir užmigo,

Gulėjo kitą vakarą — ir vėl ilgai užmigti negalėjo, ir vėl pastebėjo, kad lyg žaibas sužaibavo. Vėl nusigando žmogus ir išbėgo ant kiemo, apsidairė — ir vėl nieko nepamatė: dangus giedrus, visur tylu ir ramu, net šunys ir tie niekur nė nesuloja. Vėl pamanė žmogus, kad jam pasivaideno ir jau norėjo eiti pirkion, kai išgirdo, kad duktė su kažkuo kalbasi svirne. Priėjo, pabeldė į duris ir klausia, su| kuo ji kalbasi.

— Su kuo aš vėlią naktį kalbėsiu čia, tėveli! Meldžiuosi, viena svirne begulėdama.

Tėvas vėl patikėjo ir nuėjo pirkion. Atsigulęs ėmė galvoti ir dasiprato, kad kuriam nons kaimynui aitvaras pinigus nešioja.

Nutarė kitą naktį negulti, bet stebėti, kieno kluonan aitvaras atlėksiąs.

Kaip nutarė, taip ir padarė. Iš vakaro dar pasislėpė daržinėje ir laukia. Jau buvo po pusiaunakčio, kai vėl sušvito dangus ir lyg ugninė juosta ar gyvatė, žaibo greitumu ;perskriedė dangų ir pranyko ties jo svirnu. |

— „Aha, tai į mano dukterį aitvaras lekioja! — dasiprotėjo ūkininkas. — Reiškia, ji su aitvaru kalbėjosi, kai aš vakar ir: užvakar buvau išgirdęs ją besikalbančią.

Priėjo svirno duris tyliai ir ėmė klausytis. Girdi, kalbasi duktė su kažkuo, ir girdi, kad atsiliepia vyriškio balsas.

Stovi ūkininkas ir nežino, kas bedaryti.

— Būtinai turiu jį pagauti, — mano sau ūkininkas: — bet kaip pagauti, negaliu sugalvoti.

Kai jis taip galvodamas stovėjo už durų, vėl sužaibavo ir pamatė, kad nuo jo svirno nuskrido žaibo greitumu ugninė juosta ir pranyko kažkur už girių. Svirne viskas nutilo, ir kalbų nebebuvo girdėti,

Tyliai, dukters nekeldamas, grįžo ūkininkas pirkion ir iki ryto galvojo, kokiu būdu jam pagauti aitvarą.

Ant rytojaus anksti, dar nesutemus, nuėjo svirnan ir pasislėpė tuščiam aruode — ir laukia. Belaukdamas nusiėmė rožančių nuo kaklo ir kalba kuštomis.

Sutemė, žmonės pavakarieniavo ir nuėjo gultų. Ir duktė atėjo, pasitaisė patalą ir atsigulė.

Patį vidurnaktį sudundėjo kieme — lyg raitas šuoliu prie svirno durų būtų prijojęs. Atsivėrė durys — ir įėjo jaunas, gražus bernas ir įėjęs sako:

Tautosaka 2. 17

— Ko ten, seni, slapstaisi aruode. Geriau išlysk, pasikalbėsime.

Nusigando duktė, nusigando ir ūkininkas, šiuos žodžius išgirdęs. Bet nieko nepadarysi: turėjo iš aruodo išlysti.

— Kas tu esi per vienas ir kodel čia lankaisi tokiu metu? — klausia jį ūkininkas.

— Tu patsai gerai žinai, kas aš esu, jei čia pasislėpęs buvai, o lankausi čia todel, kad esu tavo dukterį pamilęs ir noriu ją vesti.

— Kaip aš galiu tau savo vaiką atiduoti, jei tu esi ne kas kitas, tik vienas piktųjų dvasių.

Nusijuokė jaunuolis ir nusijuokęs klausia:

—,O kas gi tau sakė, kad aš esu vienas piktųjų dvasių? Gal tu žinai, kam aš esu pikta padaręs?

Ūkininkas tikrai nebuvo girdėjęs, kad aitvaras būtų kam pikta padaręs ar negerą juoką iškrėtęs, bet vis delto sako:

— Mano duktė galės tekėti tik už to, su kuriuo šventoje bažnyčioje kunigo bus sutuokta.

— O kas gi tau pasakė, kad aš nenoriu su ja šventoje, kaip tu sakai, bažnyčioje susituokti? Jei leisi ją už manęs tekėti, mes susituoksime bažnyčioje, kaip visi jaunieji tuokiasi, ir vestuves iškelsime. Tik tau viena sąlyga: kad jaunosios į mane niekas nelydėtų.

Pagalvojo ūkininkas ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip tokiu žentu, nelauktinu, netikėtinu, nusikratyti.

— Aš esu nusku'rdėlis ir negaliu tinkamų tau vestuvių išklelti, — sako jis tada jaunuoliui.

— Nesirūpink tuo. Mes čia šituo metu rytoj pakalbėsime.

Tai pasakęs išėjo, sėdo žirgan, kuris kieme nekantriai stovėjo, ir žaibo greitumu nuskrido, o kurion pusėn nuskrido, ūkininkas net pamatyti negalėjo.

Papasakojo ūkininkas dukteriai, kas yra tasai jaunuolis, kuris ją lankė, kad jis ne kas kitas, tik patsai aitvaras. Papasakojo, kokiu būdu tai susekė, o ko jisai iš ūkininko reikalavo, pati duktė jau turėjo progos išgirsti.

— Kas jis bebūtų, — sako jam duktė: — aš jį pamilau ir vistiek tekėsiu.

Visą dieną galvojo ūkininkas ir su žmona „tarėsi, visa jai papasakojęs, kaip dukterį išvaduoti iš aitvaro nagų.

Patarė Žmona svirno duris, langelius ir visus plyšius trijų karalių kreida kryžiais paženklinti, ir tada aitvaras negalės patekti svirnan, duoto, žodžio ištesėti ir abelnai pas dukterį lankytis.

Kaip žmona patarė, vyras taip padarė. Vidunakty nuėjo svirnan ir laukia. Vidunakčiui praslinkus, vėl sudundėjo kieme žirgas, vėl atsidarė svirno durys — ir vėl tas pats jaunuolis įėjo svirnan.

— Ką tu geriausio, seni, sumanei! Jei aš bažnyčios nesibaidau ir šventinto vandens nebijau, manai, kreida paženklintų kryžiumi durų pasibijosiu. Žiūrėk, seni, pasigailėsi, jei dar norėsi mane apgaudinėti. Dukterį aš tavo vistiek paimsiu ir jei šiandien nesudeginau tavo trobesių, tai tik del jos meilės. O dabar pažiūrėk aruoduosna, ar aš savo žodį ištesėjau.

Priėjo kaimietis, švyturėlį užžibinęs, į vieną aruodą, žiūri — pilnas aukso. Į kitą priėjo — o gi ten sidabras. Į trečią priėjo — o trečias kupinas vario.

Išsižiojo žmogus, tiek turtų pamatęs, ir nė žodžio ištarti negali.

— Matai, būsi su manim geruoju, ir aš tau būsiu geras. Bet jei mane apgauti panorėsi, — saugokis!

— Jei tu esi tokis turtingas, kaip aš galiu savo dukterį į tave išleisti iš tokios bakužės, kaip mano. Palauk metus, kol suspėsiu naujas pirkias pasistatyti.

— Nesirūpink. Pirkios naujos pasistatys greičiau, negu manai. Parėdais nei mano būsimai žmonai, nei sau, nei savo šeimynai tu nesirūpink. O kai visa bus parengta, atjosiu su piršliu į tave,

Tai pasakęs išėjo, sėdo žirgan ir vėl žaibo greitumu pranyko.

Apsiverkė ūkininkas ir sako dukrelei:

— Matyti, dukrele, jau tokis tau,lemtas likimas: pateksi tu aitvarui naguosna.

— Nesirūpink, tėveli! — sako jam duktė: — aš jį myliu ir nebijau savo likimėlio.

Ant rytojaus atvyko iš nežinomų kraštų darbininkų 4 ir ūkininkas susitarė su jais namus statyti.

Vieni jų plytas darė, kiti sienas krovė, treti baldus tiesė. Nepraslinko dvi savaiti, kai namai buvo baigti, tokie dailūs ir gražūs, jog patsai karalius juose būtų galėjęs gyventi.

Matydami tai, žmonės stebėjosi, iš kur pas vargšą ūkininką tiek pinigų atsirado, kad galėjo pasistatyti tokius rūmus, kokių net turtingiausi ponai neturi.

— Ne kas kitas, kaip aitvaras jam pinigus neša! — kalbėjo su pavydu žmonės.

>, 19

Dar namai nebuvo išbaigti, kai atvažiavo iš svetimų kraštų turtingi pirkliai, atsivežė gražiausių audinių, juostų, šilko skarų vežimus.

Visa, ką jie buvo atsivežę, užpirko ūkininkas, net ir vežimus su arkliais ir už viską sumokėjo grynu auksu ir sidabru.

Matydami tai, dar labiau stebėjosi žmonės, iš kur tiek aukso ir sidabro atsirado pas vargšą ūkininką.

— Ne kas kitas, kaip tik aitvaras jam pinigų prikrovė! — kalbėjo su dar didesniu pavydu kaimynai.

Nesuspėjo pirkliai išvykti su auksu ir sidabru, kai iš tolimųjų didelių miestų atvyko siuvėjai ir batsiuviai. Visus juos nusamdė ūkininkas ir užsodino darbą dirbti.

Siuvė prisiuvė visokio rūbo didžiausius kalnus, o kai baigė darbą, visus apmokėjo ūkininkas grynu auksu ir sidabru.

Stebejosi, visa tai matydami, kaimynai, iš kur ūkininkas vargšas tiek pinigų gavo.

— Ne kas kitas, tik aitvaras jam pinigų prinešė! — kalbėjo dabar visi, neabejodami.

Praslinko dar kelios dienos, ir atvažiavo į ūkininką piršliai. Jie atvažiavo juodų, kaip bitinų, žirgų pora, aukso karieton įkinkytų, Iš kur atvažiavo, niekas nežinojo.

— Nereikia stebėtis, kad iš tolimų kraštų turtingas ponas peršasi tokio turtuolio dukteriai, kaip mūsų kaimynas, — kalbėjo žmonės: — bet reikia stebėtis, kad net tolimuose kraštuose tokiu greitu laiku apie jo praturtėjimą sužinota!

O tai buvo ne tolimų kraštų ponas, bet iš žalių girių aitvaras, tik žmonės to nesuprato.

— Žinai, mielas būsimas žentuli, — sako jam ūkininkas: — teks į kunigą važiuoti, užsakoms duoti. Teks tau vardu pasivadinti. Kai sužinos kunigas, kas tu esi, nepanorės nei užsakų priimti, nei bažnyčioje sutuokti, o be to neleisiu už tavęs dukters ir leisti juk nežadėjau.

— Nebijok, būsimasai uošveli. Viskas bus, kaip tu norėjai, kaip tau pažadėjau.

Apsirengė merga, nuvažiavo su piršliu bažnyčion. Kunigas, išvydęs tokį turtingą ir gražų jaunuolį, ir katechizmų klausti užmiršo ir vardo paklausti nedrįso. Kokį patsai aitvaras pasakė, tokiu ir užrašė.

O kai praslinko trys šventos dienos, atvyko jaunasis į mergelę su dideliu pulku: visi raiti, tik viena aukso karieta mergelei bažnyčion vežti, iš bažnyčios į tėvulį grįžti, o iš ten į bernelio aukštus dvarus vykti...

Buvo linksmos vestuvės, daug buvo išgerta, suvalgyta. Ir aš ten buvau, žalią vyną gėriau, per barzdą varvėjo, bet burnon nepateko...

Tris dienas gėrė visi, uliavojo, ketvirtą dieną įsodino bernelis jauną mergelę aukso karieton ir nėkieno nelydimą nusivežė svetimon šalin, o kur nusivežė, niekas nežinojo ir iki šios dienos nežino.