Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Viena bobutė turėjo aitvarą. Jis bobutei viską atnešdavo ir pinigų ir javų. Aitvarą reikėdavo penčti, tai bobute išvirdavo jam košės ir padėdavo kieme ant statinių. Tarnas nežinojo kas ten tuose bliudžiukuose. Vieną sykį norėdamas dažinoti užsislep6 už statinių ir daboja, kas dėsis. Žiuri, ateina du aitvaru ir 6da iš bliudžiukų košę; pavalgę nuėjo. Ant rytojaus kaip bobute padėjo košę, tarnas atėjęs išvalgė, išvalg6 visą koše. Paskui pridergęs į abu bliudu padėjo ant statinių ir užsislepęs žiuri, kas dėsis? Ateina aitvaru prie bliudų, pauost6 ir sako: ,,priuke-kakė, mižė-kakė, prinkėkak6, mižė-kakė" ir nuėjo. Ir antrą dieną teip nutiko: bobutė išnešė košę ant statinių, -o tarnas vėl išvalgęs pridergė; atėjo aitvaru, pauoste, pasakė: ,,prinke-kak6 mižė-kakė" ir nieko nedarė, tik nuėjo sau. Ant trečios dienos jau aitvaru atėjo pas bobutę ir sako: dėlko tu mums neduodi esti; Męs nečdę ilgai negalime tau tarnauti."" Tą pasakę išėjo ir bobutė liko be aitvarų. (Vžrašė Morta Avižaitė Pasvalije, Kaun. g.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, Nr. 91
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
