Apė vieną ukinįką ir aitvarą

Buvo toks gaspadorius labai neturtingas, jis visko menkai turėjo ir labai jo buvo prastos kumelkos, ale kaip kitą syk aitvarai, budavo, vis plakasi prie žmonių, tai ir tas aitvaras nori pristot prie to žmogaus, ale tas žmogus jo nepriėmė. Ale bet tas aitvaras vis ten beslankiodamas ap86 tą gaspadorių ir jam pagailėjo jo ir jis ėmęs pasivertė in jauną virą ir atėjo jis pas tą gaspadorių per berną. Jis ten bernauja labai gerai; ale sako gaspadoriui: ,,kodėl tavo teip menkos kumelėsį"? — „N'o iš kur aš turėsu tais geras kumeles? matai kad ner n6 javų, n6 pinįgų tai iš ko aš turėsu tuos arkliust?" — „Žinai ką, duok tu man tuos arklius, aš juos parduosu ir uupirksu geresnius." Jam tuos arklius davė tas gaspadorius, o jis tuos arklius nusived6 in pagirį, skuras nulupo. O ten netoli buvo dvaras, tam dvare buvo karčema ir garborius, kur skuras dirbo, o kaip tas velnias tai viską žino. To dvaro užveizdėtojas, budavo, aina pas to garboriaus pačią; ale tam užveizdčtojui ten su tai pačia begeriant, in tą syk pareina tas garborius — jau jam ner kur dėtis, stovėjo ten kokia sena šė6pa sutrandijus, sako toj garboriaus pati: ,,lysk če in tą š6pą/', tas inlindo, o ji uždarė. Parėjo tas garborius, o jis ten sedi; ale ateina ir tas velnias su tom skurom, sako: ,,ar ne pirksi skurų?"" — ,„Kodėl ne, kiek nori?? Sako: ,,aš pinįgų nenoru, mą šitą š6pą atiduok." — ,„Gali imt, o toj pati sako: ,,„ką tu misliji? ta š6pa če stovi senių prosenių, o tu ją nori atiduott" — ,„Tai ką? gali imt." "Tas velnias tuo tą šepą apjuos6 virve ir nešasi. Atneš6 an upės tilto ir sako tas velniuks: ,,„o ką, brolau, ar moki gerai plaukt? jau aš tavę leisu pavandeniui." O tas jo prašos', kad neskandįtu. ,„N'o kiek tu man duotum, kad aš tavę neskandyče?" — ,,Aš tau duosu tris šimtus rublių." — „Mažai, duok penkis šimtus rublių, tai neskandįsu." Tas jau jam davė penkis šimtus rubl. Paleido jį, o tas tuos pinįgus parnešė savo gaspadoriui, sako: „te tau penkis šimtus r. nusipirk arklius ir nevargk daugiau su tokiais menkais gyvuliais." Padčkavojo tas gaspadorius tam bernui, nuvėjęs pirko sau porą gerų arklių — da jam liko pinįgų — ir paskui jau gražei gyve no. (No Onos Paliuliutės, Ožkabaliuos).