Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Sako aitvarų budavę visokių, mat' vieni nešdavę tiktai pinįgus, kiti javus (grudus), kiti sviestą ir teip toliaus. — Pas vieną žmogų, ne žinia ir kur, prisipainiojo aitvaras ir vis, kaip tik iš ryto atsikelia, rasdavę prinešta lunkinių virvių — mat" buvęs ,„lunkinis.“ Toliaus tas žmogus nė ne užkentęs, jau kur nė padėt' ne turėjęs, o aitvaras neša ir neša! Ką če daryt“ 1nislijąs žmogelis. Parvežeė kunįgą, pašventino lunkus; aitvaras ne pažinęs ar šveutyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs. Žmogus klausiąs rodos savo kaimynų, ką daryt', kaip tą aitvarą atsikratyt't“ Vienas kaimynas prirodijęs, sako: ,, kaip da' sykį parneš, tai tu visus tuos lunkus išversk ant kiemo ir ko no labiausiai apdergk..." Žmogus teip ir padaręs. Nog to sykio daugiaus aitvaras lunkų nenešęs.
Norint" aitvarą ataikratyt', tai vis teip reik' padaryt'. Aitvaras didei nuliusta, kaip randa savo darbą apdergtą, mat' jis neša iš didžiausios malonies, o kad teip jį paniekina, tai ne ateiprašyt? ne duoda. (Užrašė Pr. Aidukaitis Vaitkabaliuose, Vilk. pav.)
275.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, Nr. 164
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
