Apė aitvarą, grudų nešiką ir marčią

Kitą syk' buvo toki ukinįkai, jėdu turėjo sunų, tas sunus parvedė marčią — o tie tevai turėjo aitvarą, kurs jem, budavo, grūdus neša. Toj' marti vis, budavo, turi maltie ir maltie grudus ir, budavo, niekad ji jų iš geldos neišmala, o žali grudai maltie, tai dar blogesnis darbas, kaip Siberijoj' prie karo! Teip kankino tą moteriškę, kad ji ne galėjo trivot! Ji pasisakė kaimynkai; kaimynka ją teip pamokino, sako: ,,tu užsidegk grabnyčią ir pasivožk po nauju puodu ir pastatyk ant girnų, tai kaip pradčsi maltie vakare, tai tu tą puodą atvožk, tai kas ten bus, tai tu pamatysi." Ji teip ir padarė: užžibino grabnyčią, pavožė po nauju puodu, kaip tik pradėjo malt', tuoj atidengė tą puodynę ir pamat6 raudoną gaidį besedint ant viršaus ties gelda ir bevemiant grudus in geldą, tai kaip ji nustvėr6 lazdą, tai kaip davė tam gaidžiui — tas tuo ir nusivertė, o ji, pagriebus, nunešus, pametė šunim. Nog to sykio jau ji viską išmaldavo. Moma pamačius, kad jau viskas sumalta, sako: „„jau toj nevidonka mus' gaiduką užmušė", o tas sunus pratarė: „jau ji ir teip prie tų girnų kankinosi...." Nog to sykio daugiau tas gaidys grudų nenešė. — Ir šendie' yra dainuojama tokia dainelė: ,,Aikie, martele, nors pasilsetie, žalių rugelių nors pamolėtie...." (Nog Juozo Kiko iš Ožkab.).