Aitvaras gaidys

Buvo ukinįkas, kuris turėjo aitvarą; tasai vėmė džiovįtus grudus į geldą malant. Pas tą ukinįką niekad bernai negalėjo išbutieį galui metų; budavo prikels berną nog pusnakčio, prisem6 geldą džiovintų grudų, o bernas mala ir mala.iv sumaltie negali į dienai, tai ukinįkas labai bardavosi, kodėl vieną geldą grudų nesumala, nors miltus nusemdavo 4, 5 sykius, o geldoje vis budavo grudų pilna ir pilna; balaną žibančę niekad neduodavo, vis tamsije turėjo maltie, per tai bernai pabėgdavo neilgai pabuvę.

Ale kartą kaimyno įnamis pamokino vieną berną, kuris jam skundėsi; tas liepė iš arklio vuodegos ašutų pasidaryti botagaitį ir kaip tik saują grudų įpils, su botagaičiu plaktie ap6 geldą ir per geldą. Teip beplakant su sykiu pajuto baigęs maltie visus grūdus ir, sumalęs anksti prieš dieną atėjo į grinčę, atsisedo pas pečių, drasus, kaip darbą pabaigęs. Uktverė klause: „ar jau sumaliait" bernas atsakė: ,,sumaliau.'' Ta persigandūs užžibino balaną bėgo žiurčtie į kamarą prie girnų ir rado šale girnų užmuštą gaidį, kuris buvo aitvaras ir vėmė grudus į geldą. Uktvėrė atbėgo rėkdaąma: ,,oi tu, neprieteliau, tu užmušei mum aniolėlį! Šalin nog muan“ — ir išvar6 berną. (Užrašė Pr. Mikolainis (iš kur?), gy. venantis Thorp'e, Wis., Amerikoje.)