Šarūno turtai Gelovinėje

Kai aš dar buvau jaunas, pasakojo žmonės tokį atsitikimą: gyveno mūsų sodžiuje Kačinskas Antanas. Jį visi laikė labai mokytu žmogumi, ir, tikrai, jis daugel žinodavo, turėdavo daugel lenkiškų knygelių. Būdavo, vakarais pas jį susirinkdavo daugel Žmonių, senų ir jaunesnių — ir jis pasakodavo įvairias gražias pasakas. Buvo žmonių, kurie manydavo, kad jis bedievis, nes kartais kalba ir nukalba, kad šventųjų nėra, kad juos ponai yra pramanę; tai vėl ima kunigus barti ir t. t.

Jį ištiko vieną dieną toks atsitikimas. Pavasarį, kada žuvys ima neršti, visi stato tuomet bučius ir, žinoma, daugiausia Gelovinėje, nes ir dabar šis ežeras patsai žuvingiausias, o tada jame žuvų buvo dar daugiau. Užsikėlė senis anksti ir, dar saulei nepatekėjus, nuėjo pažiūrėti bučių. Tada daug kas, kaip ir dabar, turėdavo luotelius ežere, bet irklus kiekvienas arba nešdavosi namo, arba slėpdavo krūmuose, kad kiti nesurastų ir nenuvarytų luotelio. Taigi ir Kačinskas buvo paslėpęs savo irklą krūmuose.

Atėjo krūmuosna, kur buvo paslėptas irklas, ir mato — stovi didžiausia skrynia, pinigų pilna ir vis auksinių. Dangtis atvožtas, o ant dangščio guli juodas mažas šuniukas. Pati skrynia grandiniu į medi prikaustyta.

Kačinskas, pamatęs visa tai, tuojau suprato, kad tai užkeikti Gelovinės dugne Šarūno turtai, todel atsargiai norėjo galu irklo išmesti iš skrynios kiek pinigų. Kai įkišo irklą; dangtis — čiaukšt — užsidarė ir nukirto irklui galą, kaip kirviu. Ir tuojau vėl atsidarė. Kačinskas antrą kartą kiša irklą — ir vėl tas pat pasikartoja, ir trečią kartą kiša — ir vėl tas pat. Paliko irklo tik rankena,

— Ach, kad tu žemėn prasmegtai! — sukeikė įnirtęs Kačinskas.

Kai tik ištarė šiuos žodžius, šuniukas suskalino, skrynia su didžiausiu trenksmu užsivožė ir lyg ją aitvaras būtų pastvėręs, net ji staugdama, vienam akimirksny, ežeran nušvilpė ir pranyko...

Medis, į kurį buvo skrynia prikaustyta, buvo lygiai, kaip peiliu nupiautas.

Paskui, po laiko, dasiprato žmogus, kad turtai buvo galva užkeikti. Jei būtų kišęs galvą, norėdamas rankom pagriebti turtų, būtų jam galvą dėžės dangtis nukirtęs, ir kuris kitas žmogus būtų suradęs pinigus ir laisvai jais pasinaudojęs. Kad jis pats būtų iš džiaugsmo, tiek pinigų pamatęs, neapkvaišęs, būtų paieškojęs kremblio ir imetęs jo galvelę — ir būtų jam tekę turtai.

Taip bent visi manė, ir jis pats taip vėliau manė, tik jau buvo vėlu,

Papasakojo Petras Kasiulynas.