Aitvaras ir pavargėlis

Gyveno kaime du broliu: vienam viskas, ką tik sumanydavo, sekėsi, ir todel jis buvo turtingas; antram niekas rankon nėjo, nei javai, nei gyvuliai, todel jis gyveno labai vargingai.

Pirmasis vis labiau turtėjo, antrasis vis didesnian skurdan grimzdo.

Dažnai tekdavo ir jam ir visai jo šeimynai badauti, o suniekė tai jau buvo nuolatinis jų valgis.

Turtingasis brolis buvo šykštus ir niekados nė vienu šiaudu nepadėdavo vargšui broliui, o jei kada vieną kitą skatiką paskolindavo, reikalaudavo didelių palūkanų.

— Ir man pinigus ne aitvaras neša, kad aš veltui skolintau, — teisinosi jisai broliui vargšui.

Su laiku neturtingas ūkininkas tiek prasiskolino turtingajam broliui, jog ne tik skolos grąžinti, bet ir palūkanų sumokėti negalėjo.

Tada turtingasis jam sako:

— Skolinti mokėjai, o kaip atiduoti, nežinai. Jei taip, aš turiu paimti tavo arklius ir gyvulius už skolą.

— Susimilk, brolau, pasigailėk. Juk tuomet ir man ir mano šeimynai visai teks pražūti. Kuo gi aš arsiu ir sėsiu, jei tu paskutinį arklį iš manęs paimsi?

— Kas man darbo. Jei palūkanų net negali sumokėti, imu tavo arklį ir gyvulius.

Taip prabilęs, išėjo vyresnysis brolis iš pavargėlio kiemo, išsivesdamas jo arklį ir visus gyvulius.

Kai brolis išėjo, ėmė verkti vargšo žmona ir maži vaikai.

— Badu dabar mirsime visi be arklio, be karvutės!...

— Geriau pasikarti, negu taip gyventi! — pamanė vargšas. — Gal tada brolis pasigailės našlaičių, jei nesigaili manęs.

Pasiėmė virvę ir nuėjo miškan. Ten surado sausą medį su stora atsikišusia šaka, įkopo jan, pririšo vieną galą virvės į šaką, o iš kito galo sunėrė kilpą, uždėjo ją ant kaklo ir šoko žemyn.

Kai šoko, atsidūrė ant žemės su virvagaliu ant kaklo. O gi žiūri — stovi šalia jaunas vyras, juodas, kaip čigonas. Jis turi dar rankoje peilį, kuriuo nupiovė virvę, ant kurios norėjo pasikarti vargšas, ir kvatojasi, net ašaros įam iš akių byra.

— Ko plėšojiesi? Negi tau juokai, kad žmogus kilpon lenda! — supyko vargšas.

— Tai ką, pasikarti norėjai, žmogau?

— Norėjau ir pasikarsiu. Tau kas? — piktai klausia žmogus.

— Ar jau tiek sunku gyventi, jog kartis lengviau? — klausinėja čigonas.

— Taigi, kad sunku gyventi, ir todel nutariau pasikarti!

Ir ėmė žmogus pasakoti čigonui ir papasakojo visą savo gyvenimą, visus nepasisekimus.

Čigonas visa išklausė rimtai ir sako žmogui:

— Ka turi kartis, geriau priimk mano patarimą. Aš žinau, kur tavo šykštus brolis pinigus laiko. Eiva — užvoksiva juos. Tada praturtėsi ir šykštam broliui atkeršysi už tai, kad jis buvo beširdis tau ir tavo šeimynai,

— Ne, neisiu vogti. Jau jei nusidėti turiu Dievui, geriau pasikarsiu, negu brolį nuskriausiu! — atsakė jam žmogus.

— Na, jei tau brolis nuskriausti gaila, eiva — padėsi man bažnyčią apiplėšti. Ten yra daug aukso ir sidabro. Jo užteks man, tau ir mūsų vaikams. Dievui juk auksas nereikalingas.

— Ką tu čia man kalbi! — suriko žmogus ir net persižegnojo. —- Kad aš, katalikas, eitau bažnyčią plėšti ir amžinai savo vėlę pražudytau! Eik geriau, iš kur esi atėjęs, ir negundyk manęs veltui, o tai nulupsiu tau kailį taip, jog atsižadėsi kvailų kalbų.

— Na, jei ir bažnyčią apvogti bijai, eiva dvaran. Aš žinau, ten yra viena kita gerų arklių pora. Užvogsiva, nusivesiva toliman miestelin ir parduosiva.

— Neisiu vogti arklių, — sako žmogus, neigiamai galvą pakraipęs: — nenoriu svetimo imti, jei savo neturiu.

Čigonas patylėjo kiek, pamąstė, galvą pakrapštė ir sako žmogui:

— Gerai padarei, kad manęs nepaklausei, nepasidavei gundomas. Aš juk tik išbandyti tave norėjau.

— Žinau, kaip tu mane tik gundei, — sumurmėjo vargšas. — Kai čigoną arklį vagiant žmonės sugauna, jis teisinasi, kad tik juokavęs.

— O iš kur tu žinai, kad aš esu čigonas? — paklausė jį nepažįstamas vyras ir nusijuokė. — O gal aš aitvaras esu.

— Na, kalbėk. Aitvaras — pikta dvasia. Būtų padėjęs man virvę ant kaklo užtraukti, o ne gelbėjęs.

— O čigonas ar geresnis? Būtų palaukęs, kol pastipsi, kad galėtų klumpes tavo nusinešti, — nusijuokė vėl nepažįstamasis vyras. — Ką mudu čia kalbėsiva. Matai, jau vakaras. Paliksiu tave vieną čia, vėl kartis panorėsi. Eiva abu į tave, — tu mane pavalgydinsi ir pernakvoti pas save leisi.

Vargšas pakasė pakaušį, pagalvojo ir sako:

— Pernakvoti tai galėsi, bet kad aš tave pavaišinsiu, neprižadu: aš nežinau, ar mano šeima pati turėjo ką šiandien valgyti.

— Na, ten pamatysiva, — sako čigonas, ir nuėjo abu kaiman.

Eina jiedu abu namo, o čigonas vis renka pakeliui skiedreles, šakeles ir kemša maišan.

— Kam renki visa tai? — klausia įį žmogus.

— Gal malkų maža turi, tai kad būtų kuo pautienė kepti, kai pareisiva, — atsakė jam čigonas.

Žmogus nieko jam neatsakė, bet pamanė:

— Tiek tu matysi pautienę pas mane namuose, kaip aš praeitą žiemą.

Kai parėjo namo, atsisėdo čigonas už stalo ir sako vargšo žmonai:

— Na, gal svečiui pavaišinti išvirsi skilandžio ar dešrų pora.

— Vai, žmoguti, — sako jam vargšo žmona: — mielai išvirtau ir pati paragautau, kad tik tų skilandžių ir dešrų žinotau kur surasti.

— Argi neturi? — klausia čigonas.

— Aš neatmenu, kada turėjome. Net užmiršau, kaip atrodo.

— Na, tai gal mum pautienę iškepsi? — prašo ją čigonas.

— Vai, čigonėli, kad aš nė vištų neturiu, — nusiskundė vargšė moteriškė.

— Kaip matau, tu visų turtingiausias, — kreipdamasis į pavargėlį šeimininką, nusijuokė čigonas: — gali nebijoti nei vagies, nei plėšiko. Kad jau tu tokis turtingas, iškrėsk mano maišą, — gal ten kažką surasim, ko galėsime visi užkąsti.

Žmogus atsikėlė, paėmė čigono maišą nuo suolo.

— Tik krėsk jį vidury pirkios, — patarė čigonas.

Žmogus atsistojo vidury pirkios, pakratė čigono maišą ir tik — džinn! — pribirėjo aukso krūva.

Čigonas nusikvatojo, viesulu pavirto, išnešė langą ir pranyko.

Suprato tada vargšas žmogus, kad tai tikrai buvo ne čigonas, tik aitvaras. Sužėrė žmogus pinigus ir supylė juos skrynion. Žeria, pila, o krūva nemažėja...

Pilną skrynią pripylė žmogus aukso ir nuo tos dienos praturtėjo. Jis gyveno geriau, negu jo turtingasis brolis ir viskas jam dabar sekėsi: ir javai derėjo ir gyvuliai veisėsi.

Žmonės, matydami, kaip jis praturtėjo ir kaip jam dabar viskas sekasi, kalbėdavo:

— Turi būti, jam aitvaras gerai pabūrė. Todel ir sekasi viskas...