Aitvaro pagalba Kalantai

Aitvarą galima prisivilioti, tik tas labai pavojinga. Reikia žinoti tam tikra vieta, kur aitvaras mėgsta ilsėtis—daugiau paraistėmis, paežerėmis. Tą vietą visuomet pažinsi, nes aplinkui žolė išdžiūvusi ir žeme epdegusi, lyg ten šimtai laužų buvo sudegusių. Kreiptis prie jo galįma tik varge, nes nemėgsta tų, kur ieško jo pagalbos tam, kad pralobtų. Jei neįtiksi, Ilaimingas būsi, gyvas išlikęs.

Bet ir didžiausiam varge pavojinga prie jo kreiptis. Kai žmogus ten atsiranda, kur jis mėgsta ilsėtis, ima vadintis pavidale didžiausių baisenybių. Jei žmogus neišsigąsta, jis nieko jam nedaro ir tuomet prieina prie jo seneliu ir klausia, ko reikalauja. Tada gali pasakoti savo vargus —- padės ir išgelbės.

Buvo Subartonyse vienas kampininkas, vadino jį žmones Kalanta. Jis buvo labai neturtingas, todel ji visi mėgdavo pajuokti, net ir dabar užsiliko daugel pajuokimų: kai mato kieno suliesėjusią kiaulę, sako: „riebi, kaip Kalantos penimis“. Jei kieno arkiys vos kojas tampo, juokiasi žmonės: „Na, ir žirgas, kaip Kalantos drigantas“. Jei mato * suskurdusi, tuojau klausia: „Ar tave Kalantos utėlės užėdė“. Visų gi nė neprisiminsi. Buvo tai labai senai, ir dabar niekas nė nežino, kas buvo tasai Kalanta, ir kodel jo vardu tičiojamosi.

Taigi, sako, tasai Kalanta taip buvo vargo — nelaimių pripaustas, jog nutarė nusiskandyti. Saulei nusileidus, nuėjo pas Gelovinės * ežerą, kur mane užlipsiąs ant liūno ir įšoksiąs ežeran. Atėjo pas ežerą, atsisėdo, kad paskutinį kartą pažvelgių į Dievo pasaulį, Visur ramu, tylu ir gražu, ežeras, kaip stiklas, Skaudu buvo vargšui: taip gražu aplinkui ir ramu, o tu, vargše, turi eiti ne tik gyvybę prarasti, bet ir amžino gyvenimo nustoti. Atsiminė vargšas Dievą ir ėmė svyruoti, skandytis ar nesiskandytis.

Sėdi ir mąsto. Tik žiūri, kad fenda iš krūmų didžiausia meška, tokia baisi, baisi ir tiesiog į jį, išsižiojusi, nagus išleidusi.

— Nebėgsiu! — mano vargšas: — vistiek mau nebegyventi. Tesuės mane geriau meška, negu turiu patsai skandytis. Nors Dievo neužrustinsiu.

25*

Persižegnojo, atsiduso į Dievą, užsimerkė ir laukia. Laukia, Iaukia ir negali sulaukti. Atvėrė akis ir mato, kad meškos nebėra, tik aplinkui visa ruja vilkų, gal kokie dvylika. Apstojo iš visų šalių, čiauškina dantimis, o akys, kaip žarijos, žiba.

— Aha, — mano žmogus: — meška jų išsigando ir pabėgo, nesuspėjosi manęs pasmaukti. Meška nesuėdė, tedrasko manė vilkai!

Užmerkė akis ir vel sėdi, laukia, kada ims jį vilkai draskyti.

Tik vel Iaukia — nesulaukia. Junta, kad kažkas palietė jo petį. Atvėrė akis — o gi žiuri. kad stovi šalia jo jaunas stiprus vyras.

— Na, narsus tu, kaip aš matau, ir nieko nebijai. Aš mėgstu narsuolius — būkim draugai.

Tai prabylęs atsisėdo šalia jo ir ėmė klausinėti, kas jis tokis, iš kur, ko čia taip vėlai sėdi?

Išpasakojo jam visa apiė save Kalanta, kaip jam sunku gyventi, kaip jis vargsta, kaip įo niekas nesigaili, tik pašiepia visi...

Bet apie tai, kad nusižudyti manė, nepasakė, nes buvo jam gėda. š Tasai vyras išklausė jo ir liepė eiti namo: ateisiu, sako, ir padėsiu, nes tu mano draugas dabar esi.

Parėjo Kalanta namo, atsigulė pasvirnėje ir mąsto, kas galėjo būti tasai vyras. '

Tik vienu matu lyg sužaibavo, Iyg jo svirnelis užsidegė. taip sušvito aplinkui.

Šoko Kalanta, rekti nori ir balso nebeturi, gerklė išdžiūvo iš baimės. Bėgti nori sodžiun, žmonių šaukti ir kojų nepajudina, lyg jos žemėn suaugo.

Vel sušvito, ir kaip juosta šmokšterė per dangų ir pranyko ten kur toli toli už miško, kur Gelovinės ežeras.

Kai tik kiek atsipotrijo, puolėsi žmogus svirnan pažiūrėti, kas ten tokio buvo. Atidare duris, žiūri, kad ten kampe žverbla, lyg žarijos. Prieina, pajudina — šaltos. Paima rankon, kad grino aukso pinigai. Visa krūva jų ten.

Praturtėjo, prasigyveno Kalanta...

Sako, vėliau dvarą sau kažkur nusipirkęs buvo...

Mat, patsai to nesitikėdamas, su aitvaru susidraugavo.

Papas. Jonas Bolys iš Subartonių sodž.