Apė aitvarą

Kaime Tritimpių gyveno ukinįkas. "Tas vieną kai“

tą eidamas namo", rado po laukine gruše vištūuką. Vištuks buvo juodas ir sulytas, drebėjo nog šalčio. Ukinįkas paeme po skranda vištuką, parnešė namo", patupdė an kakalio (pečiaus), o paskui paleido in kaiminią vištų. Naktij', kada visi sumigo,išgirdo baladojantės kamaro' ir ne po ilgam čėsui spieglingą balsą: ,,kūmai, atnešiau tau bulvių." Žmogus iššoko iš lovos ir nubėgo in kamarą pažiuret, kas ten yr". Atsidarė duris, pamatė vištuką raudoną kap liepsna lakstantį nog vienos kruvos bulvių ant kitos. Potam vištukas prapuolė. Kitą sykį vel išgirdo baladojimą ir šaukimą: ,,kumai, atnešiau dėl tavęs kviečių, rugių ir miežių." Ukinįkas nesikėlė, ba bijojosi. Dieną rado kamaro' tris dideles kruvas javų. Kitą naktį vel girdi šaukimą: ,,kumai, tau parnešau pinįgų.“ Nuvėjąs ukinįkas rado kamaro' užverstą kampą pinįgų. „To ma' gi nereikė' velnio namuos'?. Kodel tos bestijos nepalikau ant kelio." T3 pasakiąs ukinįkas, pačmė šiupėlę ir viską in mėšlyną suvertė. Buvo jis Dievo baimingas ir nežinojo, kaip nog aitvaro atsikratyt. Žmonės matydavo, kap naktij' šviesus stulpas in ukinįko triobas nusileisdavo ir pradėjo šnekčt, kad jis užlaiko velnią. Zmogus didelei rupinosi ir klause rodos, kap iš namų išvaryt aitvarą: ,, Užmušk tą bestiją," tarė vienas jaunas viras ir tai pasakęs tvėr6 už pagalio ir metė ant vištuko. Nes vištukas šoko jam ant sprando, parsimušė jį ant žemes ir mindžio' tarydams: ,,aš asiu aitvaras, ko tu no manęs norit" Potam davė rodą visi, kad ukinįkas namus padegtu, išsikraustytu, o aitvarą paliktu. Pamislijo, kad tas bus geriause, ketino namus parduot, ale su aitvaru nieks nenorėjo pirkt. Pardavė viską, javus gyvulius, be ko tik galėjo apseit, o pirko sau butinę už milios ir išsikraustė. Kada jau paskutinį vežimą kraustė ir nieko stuboj' nebuvo, uždegė triobas iš visų kampų: sudegk, ledoke, o už lauką paskui savo pinįgus gausiu." — ,,Ha, ha, ha!" išgirdo juokentės gale vežimo. Ukinįks ataižiurėjo, o ant drobinos medi juodas vištukas,

sparnais purto ir gieda: ,,iš kampo no kampo deginkim

stubą nog strampo, iš če važiuosim toliau, o dėl mus bus

geriau." Ukinįkas persigando, nežinojo ką daryt, mislijo, kap duos jam gerai est, tai aitvaras ats pames, ir

liepė savo pačei, kad jam duotu gert pieno vieto' vandens, ir kasdien da pyrago sulest. Aitvarui buvo ge-

„827

rai ir jis pamest nemislijo. Vieną vakarą bernas sugryžęs pamatė, kad ant trepų padėta trys pyragai del aitvaro, suvalgė ir pamislijo sau: ,,gerai aš padariau, kad nepalikau tam bestijai.'' Tuojaus aitvaras užtupė jam ant sprando, o tiek su sparnais davė, kad „tam keles dienas šonus gėlė; o ant rytojaus kad gaspadorius budino ant darbo, tai tep rado jį sumuštą, kad negalėjo pasijaudit. Kada no berno dažinojo apė tai, nuvėjo pas aitvarą ir prašė, kad nog jo išeitu, ba nė jokis bernas nenori pas jį but. ,,Ha, ha, ha!" nusižvengė aitvaras: „kap manę nuneši ten, iš kur pačmei, nepareisiu daugiau pas tavę." Gaspadorius greitai apsirengė, nunešė aitvarą po taj' pače gruše, po kuriaj' rado, ir potam tas negryžo daugiau jau pas jį. (Užrašė G. Ginken (kur?) ,„Žyvaja Starina" 1894 m. p. 488; slg. ir p. 133.)