Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Aitvaras žmogui, kurį jis pamilsta, nešioja ne tik pinigus, bet ir grūdus. Kam aitvaras nešioja javus. to aruodai visuomet pilni; gali kas viena diena pardavinėti iki paskutinio grūdo, aruodai visuomet bus pilni. Tasai žmogus tik skolinti negali, nes jei paskolins ar padovanos nors vieną grūdą žmogui, kurio aitvaras neapkenčia, nustos nešiojęs.
Nešioja jam aitvaras rugius iš kitų žmonių aruodų, Neiaimingas tasai žmogus, kurio aitvaras ima neapkęsti ir šluoti jam aruodus. Reikia mokėti nuo aitvaro apsiginti: reikia durys ir langai paženkliti trijų karalių kreida, o visos skylės užkimšti šermukšnio kamščiais Bet su aitvaru reikia labai būti atsargiam ir nė negalvoti jis pagauti ar fam keršyti; gali ištikti žmogų tikra nelaime:
Vienam sodžiuj gyveno turtingas ukininkas, kurs pesigeręs ėmė girtis, kad jam aitvaro nereikia, nes jis turtingesnis už tuos, kuriems aitvaras padeda. į |
Aitvaras išgirdo, matyti, tuos jo žodžius ir ėmė šluoti jam aruodus.
Užpyko zmogus ir sumanė atkeršyti aitvarui — pagauti jį. Jis užkimšo visas skyles šermukšnio kamščiais, tik durių nepaženklino, ir patsai pasislėpė netoli durių, pasvirnej, kur stovėjo šuns gurba.
Kai tik aitvaras atlėkė ir rado visas skiles užkimštos, jis įėjo svirnan per duris. Žmogus tuo šoko ir pastate duryse šermukšnio Iazdą. "
Airvaras pajuto tai, išlekė per stoga, bet Iekdamas padegė jį, ir svirnas užsidegė, ir nuo jo užsiemė ir suliepsnojo kiti triobėsiai. Ir liko žmogus, kame stovėjo, nes nesuspėjo nieko išgelbėti.
Papasakojo Petras Kastu/ynas iš Subartonių sodž.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Tauta ir žodis. Kn. 3 (1925), svetainės įrašo Nr. 3
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
