Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Buvo Subartonyse labai turtingas žmogus NN. Jis patsai nežinojo, kiek pinigų turi, nors gyveno Iabai išdykaudamas, daugei! gėrė, gardžiai valgė ir kitus girdino ir vaišino. Švaistėsi pinigais, kaip kokis ponas. O tai buvo todel, kad jam aitvaras pinigus daržinėn nešė. Tankiai žmonės matė. kaip aitvaras, lyg ugninė juosta, lėkdavo tai į sodžių, tai nuo sodžiaus, ir spėdavo, kad tai pas NN. lekia. Žmonės jam labai pavydėdavo. Bet ką padarysi, kad kito, o ne tavo laimė.
Tarnavo pas tą ūkininką bernas. Jis prisižiūrėjo, kad ūkininkė kas vieną dieną kepa ištrijų kiaušinių stačiokę pautienę moliniame dubinėly, ir senis ją vis kažkur neša. Emė sekti ir susekė, kad tą dubinėlį senis stoto daržinėn. Suprato tada, kad tai aitvaru. Bernas prisisalino vieną vakarą, išvalgė pautienę ir dubinėlin pridergė. Atlėkė nakčia aitvaras, rado vietoj pautienės pridergtą dubinėlį, užpyko baisiai ir uždegė daržinę. Pusė sodžiaus sudegė nuo kilusio gaisro. Nuo to laiko aitvaras nustojo NN. pinigus nešiojeęs, bet ir bernui tas veltui nepraėjo. Jį rado rudenį Gudaraisty nuklamdytą.
Papasakojo Petras Kindaras iš Subartonių sodž.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Tauta ir žodis. Kn. 3 (1925), svetainės įrašo Nr. 1
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
