Medinčius ir mergelė

Gyveno garsus ir turtingas ponas, kuris turėjo daug dvarų, daugel girių, jog patsai jų ribų nežinojo.

Jis turėjo tik vieną dukterį, ir daugiau vaikų nebuvo. Todel jis buvo pasiruošęs palikti jai visus savo turtus, dvarus ir girias. O kadangi ponas buvo išdidus, jis norėjo surasti savo dukteriai tokį pat išdidų ir turtingą vyrą, kokis buvo jisai pats.

Daugel jaunųjų ir senesniųjų vyrų piršosi pono dukteriai, bet nė vieno jų išdidus ponas sau žentu pasirinkti negalėjo: vienas turtingas, bet negarsios giminės, kitas — garsios giminės, bet maža turi turtų; tasai jaunas ir gražus, bet neišdidus, kitas vėl būtų ir turtingas ir išdidus ir garsios giminės, bet senas ir negražus — ir pagailo jam dukters, josios jaunųjų dienų.

Taip rinkosi vienus metus, kitus metus, pagaliau pasirinko tokį, kuris jam labiausiai patiko: jis buvo ir išdidus, ir turtingas, ir garsios giminės, ir nesenas, bet negražaus veido ir šiurkštaus būdo.

Nors tėvui patiko, bet duktė už jo tekėti nenorėjo, o prieštarauti bijojo, todel prašė, kad sutuoktuves atidėtų vis ilgesniam ir ilgesniam laikui. Pagaliau įkyro tėvui atidėlioti ir jis, pasišaukęs dukterį, sako jai:

— Esu jau senas ir greitai galiu mirti. Todel neatideliosiu daugiau tavo vestuvių ir per vieną mėnesį tu už vyro turi ištekėti.

Duktė mėgino dar tėvą prašyti, bet tasai ir klausyti neklausė ir liepė tuojau vestuvėms ruoštis.

Nuliūdo jauna mergelė ir nuliūdusi išėjo girion pasivaikščiotų, savo likimą apverktų, apie būsimą gyvenimą su nemylimu vyru pagalvotų.

Taip begalvodama, taip besisielodama, pati nepamatė, nepastebėjo, kai girių gelmėsna nuklydo, ir apsižvelgė, apsidairė tik tuomet,

kai žaibai sužaibavo, perkūnai sugriaudė, juodi debesys dangų apklostė, žemę aptemė.

Norėtų mergelė grįžti, norėtų namopi skubėti, bet nežino, kur eiti, kurion pusėn žingsnį žengti.

O debesys vis arčiau ir arčiau, o žaibai vis labiau ir labiau dangų raižo, o perkūnai vis smarkiau ir smarkiau griaudžia.

Jau ir paukščiai nutilo, lapų gelmėse pasislėpė, jau ir pirmi lašai, reti, bet skaudūs, dideli, kaip ašaros, ėmė kristi, o ji vis nežino, nei kur eiti turi, nei kur pasislėpti.

Atsistojo po ąžuolu plačiašakiu ir verkia. Tik girdi staiga žodžius:

— Toli, jaunoji mergelė, nuklydai nuo ten, kur žmonės gyvena. Nepatogu girioje ir baisu, kai audra siaučia.

Žiūri mergelė, kad prieš ją stovi jaunas, gražus bernelis geltonplaukis. Ant peties jam kabo šautuvas ilgavamzdis, ant galvos kiaunės kepurė su povo plunksna...

Pamanė, pažino mergelė, kad tai ne piktas žmogus, kur girių tankmėse dienomis slapstosi, o nakčia iš ten išeina Žmonėms praeinantiems, pravažiuojantiems kelią pastotų, bet girios klajūnėlis, jaunas medinčius.

Nusidžiaugė mergelė ir pasisakė esanti paklydusi, girių gelmėn netikėtai nubridusi ir dabar nežinanti, audros užklupta, kur eiti turi, kurion pusėn savo žingsnius nukreipti reikia.

— Aš čia netoli žinau saugią vietą. Ten mes audrą praleisim, o paskui aš tave išvesiu į tavo tėvo dvarą, nes man girioje žinomi visi keliai ir keleliai, išvaikščioti išbraidžioti visi takai ir takeliai.

Paėmęs už rankos, jis nuvedė mergelę didelėn olon. Ten, kol audra ūžė, jiedu sėdėjo, bernas mergelę klausinėjo, kas ji per viena, kur josios tėvo aukšti dvareliai, kodel nubrido viena girelės gelmėn.

Visa papasakojo atvirai mergelė, nes tokie nuoširdūs buvo jauno medinčiaus žodžiai, tiek užuojautos reiškė jo lipšnus jaunas balsas, tiek švelniai kalbėjo, taip meiliai į ją žiūrėjo, jog tuojau mergelės širdį pagavo.

Kas jis per vienas buvo, kaip čia atsirado, jį klausti mergelė neišdrįso, o jis patsai nepasisakė.

Kai audra praūžė,praslinkojišvedė jauną mergelę žavintis medinčius tiesiog į jos tėvo dvarą.

Išvedęs padavė jai baltą ranką, atsisveikino ir persiskyrė. Ji nuėjo tėvo dvaran, kur josios nusigandę seniai laukė, o jisai sugrįžo giriosna.

Visą naktį jaunoji mergužėlė užmigti negalėjo, akių nesudėjo, vis galvojo apie jauną medinčių, apie jo gelsvus plaukus, mėlynas akis. Jo švelnusis balsas nuolat ir nuolat skambėjo jos ausyse.

Ankstų rytą užsikėlusi, baltai nusiprausiusi, dailiai apsirėdžiusi, vėl išėjo jauna mergelė girion — ir ėjo vis toliau ir brido vis giliau, belaukdama, besitikėdama, kad vėl pasitiks, kad vėl pasimatys su jaunu medinčium, kuris josios širdelę sužavėjo.

Netoli dar nuėjo, negiliai dar nubrido, kai jaunas medinčius vėl jai kelią pastojo, šiais žodžiais ją prakalbindamas:

— Ar vėl nori, jaunoji mergužėle, girioje paklysti, ar mane, medinčių, pamatyti, kad taip toli girion nuėjai?

Nieko mergelė neatsakė, tik skaistūs veidai, kaip spalgena, kaip putino uogos, paraudo.

— O gal tau patiko girios gelmės, gal nori sužinoti, kaip gyvena girioje žvėrys ir žvėrelės, dideli ir maži paukšteliai ?

Vėl nieko jam neatsakė jauna mergelė, tik dar labiau paraudo ir pajuto, kad džiugingas susijaudinimas jai žadą užkando.

— Giria plati, savo kojelėm jos neišbraidysi, savo skersnais žingsneliais neišžingsniuosi,

Sušvilpė jaunas medinčius, ir kur buvęs, kur nebuvęs, atsirado širmas žirgelis.

Jaunas medinčius švelniai mergelę apkabino, balnelin pasodino — ir nujojo abu girių gelmėsna. Kur jodinėjo, ką jaunu kalbėjo, niekas nežinojo, tik žalia girelė girdėjo, tik girių paukšteliai matė.

O kai saulė sėdo ant medžių, jaunoji mergelė vėl buvo savo tėvo dvare.

Ir vėl visą naktį miego nemiegojo jauna, tik vis svajojo apie jauną medinčių. Tik saulei tekant pamanė:

— Ne man bernelis skirtas, ne man likimo lemtas! Ne mano laimei jaunasis gimė, ne mano džiaugsmui puikusis augo.

Taip pamaniusi suleido šviesias akis ir užmigo valandėlei.

Kai pabudo, nutarė daugiau girelėn nebevaikščioti, jauno medinčiaus nebesutikti, su juo daugiau žodžių nebekalbėti.

Taip nutarus vieną dienelę ir kitą girion nenuėjo.

Verkė giria, dejavo. Viesulai šakas laužė, viršūnes lankė, aitvaras viršūnėmis lakstydamas švilpė, šūkavo, dejavo. Bet mergelė to nežinojo, girelėn nėjo ir ton pusėn net žvelgti nepažvelgė.

Kai atėjo trečioji dienelė, neiškentė jaunoji mergelė, pati nepajuto, nepamatė, kai kojos nunešė ją vėl žalion girion, kurion vos įėjus patiko jauną medinčių.

Kur jiedu vaikščiojo, ką jiedu ten darė, ką kalbėjo, tik viena giria žinojo.

Ir ėmė dabar girion jauna mergelė vaikščioti kas vieną dienelę.

Slinko diena po dienos, o puikaus ir išdidaus pono dukrelė kasdien girelėn viena vaikštinėjo, o apie vestuves ir galvoti negalvojo.

Ir klausia ją išdidus tėvas, ar jau yra paruošusi visa, kas mergelei reikia turėti už vyro tekant.

— Netekėsiu, išdidus tėvužėli, už to, kurį man esi parinkęs. Aš kitą bernelį pažinau, aš kitą bernelį pamilau. Arba už jo tekėsiu, arba visai netekėsiu.

Ėmė tėvas ją klausti, kur yra tasai bernelis, ar turtingi jo tėvai, ar garsi giminė, kur yra jo platūs dvarai, aukšti rūmai.

Nieko mergelė pasakyti negalėjo, nes pati nežinojo, nei kas jis yra, nei kas jo tėvai, nei kur jo aukšti dvarai, nei kokios jis giminės — klausti jo neklausė, o jisai pats nepasisakė.

Tik papasakojo tėvui, kad jos bernelis, kurį ji pamilusi yra, girios klajūnėlis, jaunas medinčius.

— Kol saulė danguje, valkata, nežinomos giminės klajūnas mano žentu nebuvo ir nebus.

Skaudžiai išbarė tėvas dukrelę. Gailiai verkė jaunoji mergelė, bet jos ašarų tėvas dabon nedėjo, liepė ją nuvesti kambarin, užraktais užrakinti, šovynėmis užšauti, kad išeiti negalėtų, girion nepatektų, su jaunu medinčium nepasimatytų.

O patsai atsisėdo už baltų skobnių ir parašė būsimajam žentui, kurį pats sau pasirinko, kad greičiau pulką parinktų, jo dvaran su juo atjotų, su jo jaunąja dukrele susituoktų.

Kai apie tai sužinojo jauna išdidaus pono duktė, ėmė prašyti tarnaitę, kuri su ja buvo, kad slaptai iš dvaro išeitų, žalion girion nuvyktų, ten jauną medinčių surastų ir papasakotų jam visa, ką yra mačiusi, ką yra girdėjusi.

Kaip prašė jaunoji pono duktė, taip ir padarė jos ištikima tarnaitė.

— Pasakyk jaunai mergelei, kad aš ją dar šią naktį aplankysiu, — liepė pranešti paslaptingasis medinčius.

Visą vakarą iki gilios nakties laukė, ant baltų rankų rymodama, jaunoji mergelė. Dar pirmiems gaidžiams nesugiedojus aplankė ją medinčius — nepamatė, nepajuto, kai dvaran įjojo, kai aukšton klėtin įėjo. Nepamatė nei ji, nei budrūs pono tarnai, nei patsai išdidus ponas.

Papasakojo jam visa nudžiugusi mergelė — ir savo vargus, ir savo džiaugsmus, ir ką su tėvu buvo kalbėjusi.

— Pasakyk dabar man, berneli, kas tu esi, ar garsios giminėlės, ar turtingų tėvų sūnus, kur tavo platūs dvarai, aukšti rūmai?

— Jei mane myli, mylėk ne del garsios giminėlės, bet del mano jaunos jaunystėlės. Jei nori už manęs tekėti, man priklausyti, ne del mano plačių dvarų, ne del mano aukštų rūmų, tik del mano meilės tekėki.

Prisiekė, pažadėjo jauna už jo tekėti, jam mielai priklausyti, nors jis būtų vargšo ūkininko sūnus, ir jai tektų vargti, skurde gyventi visą savo amžių, bet tik su juo.

— Tik kaip aš savo tėvą palenksiu, kokiu būdu iš jo valios išsivaduosiu.

— Tikėk manim, jaunoji mergele! Tei net tau pas altorių tektų su nemylimu atsiklaupti, ir tada tave išvaduosiu, kitam tavęs neužleisiu.

Kai jis taip kalbėjo, sugiedojo gaidžiai, sužvengė po langu širmas žirgelis,

-— Lik sveika dabar, mylimoji! Mano žirgas nekantrauja.

Tai pasakęs paspaudė jos baltą ranką, pabučiavo jos skaistų veidą, šoko per langą ir tiesiog pataikė tymo balnan.

Sudundėjo žemė, suūžė viesulas — ir nepamatė mergelė, kur dingo, kur nujojo jaunas medinčius.

Patiko dar labiau mergelei vikrusis medinčius, ir ėmė dabar tikėti, kad savo žodį jis ištesės, ją iš tėvo valios išvaduos. Bet dienos slinko, o apie jį nieko nebuvo girdėti.

Štai jau rūbai sutuoktuvėms pasiūti, valgiai, gėrimai paruošti, svečiai sukviesti — o apie jauną medinčių nieko nebuvo girdėti. Kur buvo, ką manė, ką darė, niekas nieko nežinojo.

Štai ir jaunasis su pulku atjojo, jį žaliu vynu jaunoji privitojo — niekas nieko nežinojo apie jauną medinčių, niekas jo nematė, apie jį nieko negirdėjo.

Štai ir žirgai subalnoti ir karietos sukinkytos bažnyčion važiuotų — dar vis tikisi mergelė, tikisi iki paskutinės valandėlės.

Skamba jos'ausyse jauno medinčiaus žodžiai: „Jei net pas altorių tektų su nemylimu tau atsiklaupti, ir tada tave išvaduosiu, kitam tavęs neužleisiu!“

Jau žirguosna sėdo jaunojo broliai palydai, karietosna susodino jaunosios draugeles-seserėles — vis dar tiki mergužėlė.

Jau iš kiemo išjojo, išvažiavo, jau šventą bažnytėlę privažiavo — vis nėra ir nėra jauno medinčiaus, bet tiki mergelė, kad atvyks, kad dar ją nuo skaudaus likimo su nemylimu susituokti išgelbės.

Štai ir bažnyčion įėjo, šalia tėvo parinkto jai jauno berno atsistojo, bet vis dar laukia medinčiaus jauna mergelė.

Štai ir žvakes užžibino, vargonai sudūdavo, kunigas į altorių priėjo, šventą giesmę užgiedojo...

— Kur tu, kur tu, mielas bernužėli? — pagalvojo nusiminusi mergelė.

Štai papūtė viesulai, sudrebėjo suskambėjo bažnyčios langai, visos durys atsidarė, visos žvakės užgeso.

Žaibas sužaibavo, kaip ugnine juosta perskriedė bažnyčią, kibirkštėmis į visas puses pasipylė.

— Aš čia! — sušuko jaunas medinčius, viduje bažnyčios atsistojęs, ugninėmis kibirkštėmis apsišarvojęs. ..

Nusigando kviestieji svečiai, jaunųjų pulkai ir tie, kur pažiopsoti, pasižiūrėti atėjo — visi nusigando, kur kas galėdamas pasislėpė.

O jaunas medinčius puolė prie mergelės, pagriebė ją ant rankų, kaip vėjas plunksnelę, ir, išnešęs ją iš bažnyčios, sėdo su ja savo širman žirgan.

Tik viesulai suūžė, tik vėtros sustaugė, dulkių verpetus padangėsna keldami, medžių šakas laužydami — pranyko jaunas medinčius — ir niekas nepamatė, kur nujojo, kurion pusėn žirgą leido. Čia stovėjo, čia žirgan sėdo, o čia jo jau nebėra.

Ir niekas nebematė daugiau nei jaunosios mergelės, nei girių klajūnėlio medinčiaus. Kur dingo, kur pražuvo, niekas iki šiol nesužinojo. |

Tik sužinojo, tik dasiprato žmonės, kad tai buvo ne paprastas raitužėlis, ne paprastas tėvų sūnelis, bet patsai aitvaras, visų viesulų karalius.