Delka starkaus un nugaras juodas lapinis?

Seniau, pa sutverymui svieta, pradeja žmanės skusties Dievui, kad gyvates ir kitas visas biaurybes, esų nereikalingas, nes daugali inkunda, kad net raikia par tų mirt. Paklausė Dievas žmanių prašyma, surinka visas gyvates, varles ir kitas biaurybes maišan, ir pats, labai laika neturedamas, nes pečių kurena, pašaukė un savį starkų ir padavė šitų maišų su gyvatėm. Dabar prisakė nunešt ir inmest su visu maišu marias. — Tik, - saka Dievas, — žiurek neatrišk maiša! Usideja starkus maišų un pečių ir neša. Atsiseda pasilset ir ažrupa jam pažiuret', kas yra maišy. Kaip tik atarišė, tuoj' šmukš! viena gyvatė ir išlinda. Pradeja starkus jų gaudyt", bet tų begaudunt visas gyvatės ir varlės išlinda ir išsislapstė pa balų. Prėja starkus, pamatė kad maišas jau dykas. Gryža un Dievų su dideliu nuliudymu ir papasakaja, kas atsitika. Dievas tebekurena da pečių ir užgirdįs, kad starkus ja prisakyma neišpildė, teip užpika ir pagriebįs nadegulį režė starkui par nugarų. Nuo ta laika šitas supriešinimas ir pasilika starkui unt atminties. Anas labai ja nekinčia ir atrmmindamas iš kiena priežastės jam tas teka, ir pa šiai dienai pasilika neprietelium varlių ir gyvačių: kur tik sutikdamas tuoj' gauda iv prarija. (Daminykas Sirvydis iš Dauliunų).