Apei karalių ir mandragalvį dailydę

Vins karalius per skaitymą daug kningų apei man. drystes Salemona karaliaus apsiskaiti apei Salemona karališką krieslą, kad tas krieslas teip buva guūdrei iš-" dirbtas, kad nie vins karalius neturieja tokia kriesla, bet šiam panora' turieti tokį krieslą, kaip Salemona ka- Taliaus. Šis pavadina viną ir kitą mundragalvį dailydę, bet tie pasisaken neišgalvojentis, kaip padirbti; tretį, kad atvadina, šis išklausįs, kon karalius posako' iš kningas apei Salemona karališką krieslą ir saka: ,,duk man, karalius, dvi nedieli ant apgalvojima to visa, o tada pamatysma."

Praėjus dvim nedielioma, dailydis, nukervinįs pas karaliaus, posisaki sugalvojįs, kad galins postruniti pagal nora karaliaus tokį pat' krieslą, kaip Salemona karaliaus. Karalius saka: ,„giera, — surokukem, kiek kaštus už darbą, kiek reikies visokios medigas, visų brangiausių medžių iš užrabežių, visokia varda brangiausis rūdies ir akmenų brangių, kaipo deimonta, tapiežų ir kitų. Karalius surokava, kiek turies buti svarų brangių akmenų, kiek turies buti svarų auksa ir sidabra, kiek turies buti avarų visųbrangiausia medžia, ir susilyga, kiek dešimtų tukstančių reiks už tan visą užmokieti. Tan visą aprokaven, jemies mestras už darba ir teip su didžiu įnirtimu darbavos par ketverius metus, poko!l padirba karališką kiedį. Bet tas karališkas krieslas turieja saviep' dvidešimtį kieturis krieslus ir karaliaus tarnams, kad galietu susiesti ciels senats. Mestras po ketverių metų, pabengįs dirbti karališką krieslą, nusiniešina pas karaliaus ir posaki, kad jau padirbtas jo krieslas. ,„Giera! saka karalius, bet kaip reik anon parkelti iš dailidos namų į karališkus rumus, kad tas sostas teip -yra didels, kad nie par kokies dures ne ištelp. Surokava, kad reiks mestra trobą nugrauti; nugroven mestra trobą, nuveži sostą pas karališkų rūmų,

bet ir tin negalieja įsprausti nie par kokį tarpangį. Rokujas visi, kon če daryti, kad negal įnešti nie par kokes dures; ant galų gala surokava, kad reik karališka ruma siną grauti, tada galis įnešti. Išvertin siną, kap ne kap įneši karališką sostą ir paroglina ant tos vietas, ant katros turieja roksoti; potam užlapi išpliešta siną. Kad jau buva viska pataisyta, tada karalius suvadina dvidešimti kiaturis tarnus (ministrus), liepe visiems siestis, kožnam paga sava pašaukimą. Kad tie susieda, kožnas ant sava vietas, tada ir karalius posilipa ir atsisieda ant sava vietas, ir klaus' dalidos: ,,nu, saka, ar gierat" Mestras atsaki: „laba gera!" Bet karaliu pasinorieja patem pamatyti, kaip išroda; jis nulipįs nu sava siedinis, saka mestru: „tu dabar sieskės, 0 aš pamatysu."

is palipįs pliapt! ir atsisieda. Karalius gan? prisižiuriejįs, saka: ,,giera!' Pagyrįs dailidę, apsimokieja, kiek buva sulygta; dailidis ir išsinešina, bet karaliaus pagelbnikai didelei įpika, kaipo ant karaliaus, teip ir ant to dailides; įpika už tai, kad karalius nie vieną iš jun teip ne išaukština, kaip tą dailidę, ir visi pradie' galvoti, kaip reik atmoniti tam mestru, kad ans drinsa siestis ant karališka sosta. Susigalvoja ir pradie' įkalbinieti karaliu, kad niera če tiek medigos, kiek karalius anam užmokieja; bet karalius nie klausitis nenorieja apei anun tokią kalbą, nes karaliu didelei tika tas sostas ir darbas to dailides. Praleidi kokį tinai laiką viel pradie"' įkalbinieti karaliu, kad per brangei užmokieja, kad galieja ir pigesnei padirbti. Karalius — a nie! Į tun pusį: karaliaus pagelbininkai, matydamis nieka neveiksintis, pradie' įkalbinieti karalienei, kad ji prikalb'ietu karaliu, kad dailidis pardaug pakopi piningų už postrunijimą karališka kriesla; karalius paklausi karalienes šnibždiejima ir sava pagelbininkų isstigavojima, liepi pavadinti dailidę. Dailide atvykus, paklausi jo karalius: „ar tiek sudieja medigos, kiek buva surokuta?" Saka: ,,mano ministrai issitigavo', kad niera tiek medigos, kie turie' buti." Mestras atsaki: „gal pasverti ir dasižinosma; patsai iššje. Bet šiems negražu buva teirautiea, kokiu budu galietu posverti karališką kiedį, nes nieks neturieja teip didelių svarstyklių, kad galietu pasverti teip didelį daiktą. Vo tas dailida turieja dvi pače, seną ir jauną; karaliaus tarnai pradie' vaikštiniedami pri dailides pačios, melsti ir žadieti aiai didžius turtus, kad ana išgautu tun slaptį, kai galietu pasverti karališką krieslą. Ši su viru besibiludama, paklausi sava vira, kaip galietu pasverti karališką krieslą, kad nereiktu jo sugrauti. Dailide saka: „reik išnešti ant juras, padieti ant laiva ir veizieti, kiek į vandeni įsileis laivas, tiek užbriežti, kad butu žimie; pasku, nujemus sostą, viel dieti tiek akmenų, pokol laivas įsileis iki užbriežtos žimis, tada akmėnis galies susvarstyti, ir žinoses, kiek sver' mostas." Si, išgavusi nu vira slaptį, kugreičiau nubogina karaliaus tarnams; ti, dasižinojin, jėms svarstyti karališką krieslą; atsvierin ne rada keleta stukelių medigos, apskundžia mestrą karaliu. Karalius, norint nenoriedams, atidavi ant nusprendima jam dekreta: sudžes norėja ano saudyti ant užmušima, bet karalius nedalyda, nes didelei buva įtikįs mestras karaliu. Vo buva didelei aukštas bokštas diel stipinima badu kaltininkų: karalius lipi geresnei, įlapinti į tan bonį, kad mestras sava smerčiu numirtu. [lapinin ir dunas įdiejį anam ant devinių dienų, užrakina, kad pabengis duną valgyti, badu nustiptu; bet dailidis ir tinai sugalvoja gudrumą: ,,„kur jam buva paskirta ant dienos suvalgyti duną, ansai pardalija ant dviejų dienų,kad galietu ilgesnei patensti sau amžių. Teip besimaitindams pa. mati par langą, kad kažįkas gul ant žemes pas tą bokštą, katrami buva užrakintas. Vo tas bokštas teip buvo didelia aukščią, kad negalieja žmogus dašaukti iki žemės. Dailidas užsidie' už burnos ranką, ir šauk", kaip par trubuką: „kas esit" Atsaki: ,,esu tava pirmoja pati!" Tolesnei anudu pradie' daugiau šnekietis; mestras saka ta savą pače: „nueik ant skurdirbia šanšlavyna, kur yra sumesti senijai lubai, paješkok tinai, rasi baltų kirminelių su raudonoms krameliems, prirink keliatą tokių kirmelių, turiek plonų siulelių, atsinešk sviesta ir kiek tinai mastų šilkų; dar atsinešk plonų siulų, potam pritaisyk ploną apvarstį ir kiek tinai mastų storą šniūurą. " Pirmajai pačei tan visą pritaisius, liepi dailidis pri kirminelių pririšti ploną skalelį ketvirtainį, du kartu ilgesnį už kirminuką ant vinų galų skalelis liepi anttapiti sviesta gumuleli, pri antra gala prikergti šilką; šį teip sutaisytą skalelį prikergti ant kirminuka nugarikes, ir paleida kirminelį pataisiusi aukštyn sviesta gumulkelį;

LD

vo tas kirminelis didelei buvįs ulus ant sviesta. Senajai pače paleidus aukštyn, kirminelis silijos kiek galiedams aukštyn rieploti, kad veikiaus iki sviesta nusikasti, o tami tarpi kiek kirminelis aukštyn rieploja, tiek ir sviestas aukštyn kielies: teip beplušiedams užrieplioja iki pat langa, ant kurio dailidis antsikvempįs seilį varvina. Mestras tikt pamatįs kirminuka su svistu atrieplojintį, tikta capt ir nutvieri; nutvieiįs šilką tempi aukštyn kiek galiedams; šilku bengontis, senoje pati ant žemes stipsodama pririša sulelį; suleliu bengontis, prikergi apvarstį, apvarstiu bengontis pririša storą virvį, voį galą tos virvis įmezgi smailį geležį. Šis virvį su gelžių įtraukįs, gelžį į murą įkalįs, ansinieri virvin ir žemyn nusileida iš bokšta, ir su senuje pače numin nučja. Jaunoje pati, išvidusi virą pareinantį, didelei divijos, ir teiravos vira, kaip galieja iš to bokšta išsprukti, kad iš tin nie vins gyvs negrinšt'. Sis ataaki: ,,eikem, oš parodisu, kap oš iš tinai išsinešinau." Jauna pati su noru poskubieje pri bokšta, mislijos kokį gudrumą datirsinti; nuejūsi su viru ir ana norieja pabandyti viroi pagal kabintis į aukščiausį bokštą, ir užsikabina ir įlipa par langą, kur anos virs badu stipa. Virs pamatjs, kad jau užlipa, sujudina staigu virvį, gelžis iš tarpplites išspruka įr žemyn su virvi nukrita, vo jauunoje pati, bokšti palikusi, badu nustipa, o patsai dailidis su senaje pače užrubežiaus išvažiava. — Atejus laiku palaidoti kūną kaltininko nuein' į bokštą, atrada vieto viriška, motrišką nebgyvą; visi didžiu divu divijos, kap galieja mestras išlipti iš teip aukšta boksta, ir kaip galieja sava pačę įvelti; bet karaliu apei tun visą danešus, karalius nie biškį nedivijos iš dailides dielto, kad sugebieja karaliu postruniti tokį gudrį karališką krieslą, kokį tiktai Salemonas vartoja. Karalius pasijata blogai padarįs, kad tokį galvotą dailidę ant smerče buva nusudijęs; vinok suprata, dar gyvą esanti; išleida raštus į visas karalystes, kad atrasti ir pri savįs pagranžinti norint; atrada, bet mistras amžina nebgrinža. (Nuo A. Milašiaus iš Varnių, Telšių pav., Kaun. gub.) i