Apie vienų žmagų, katras su pačiu pinjgus kasė

Vičnas žmagus aidamas naktij' par miškų, pamate pinįgus degunt. Tuoj' insižimeja vietų ir atsinešįs iš namų lapetų jem6 kast. Jau buva beužkasus katilų, jau ir skumbėt pradeja, bet žiuri paskui, kad tį buta ne katila, ale akmo. Ir kalba sau: ,,„Nu kas-gi čia de daigtas!? Tartum buvau jau užkasįs ir vel nebėr'!* Un šitų ja žadžių, atsiliepė iš miška balsas: — „Talai tu ne: paimai šitų pinįgų, kalai neataivesi su savim ta, kas tau yra vierniausias." Pamislija sau žmagus: ,,nu kas-gi yr' viernesnis — tai pati." Nuveja abu su pačiu ir kaip tik pradeja kast, tuoj užkas6 didelį katilų pinįgų. Bekasunt, teip apijem6 miegas šitų žmagų, kad niekaip negaledamas iškistė, tarė pačiai: — „Tu čia pasaugak, kad kas pinįgų 'nenus'neštu, e aš truputį prisnusiu!" Ir atsigulįs par kelmų ažmiga. Neužilga ataina un žmagaus pačių labai gražus panaitis ir atsinešė vienąj' runkaj' lazdų, e kitaj' kapačių. Prėjįs un materiškį, tarė: — ,,„Matai, kaksai tava vyras negražus ir senas. Te paimk kapačių ir nukirsk jam galvų! Dabar tu turi labai daug pinįgų; ištekėsi ažu jauna ir gražaus vyra." Baba tai girdėdama, jėm6 ir paklausė šita panaičia. : Pajėemus iš ja kapačių, kaip kirta seniui kaklan, bet taj" minutej' panaitis pakiš6 lazdų, ir baba vietaj' seniui kaklan, kabarkš! lazdan. Lazda sudave seniui par kaklų, senis jėmė ir nubuda. "Tik nus'kvataja panaitis ir prapuola, e draug prapuola ir pinigai. Senis nesuprasdamas, kas čia daras, dair6s aplink ir klausė: ,,kas čia yrt' Atsakė jam balsas: — ,,Nepaimsi tų pinigų, delta kad neatsivedei kas yr' tau vierniausias.. Pati nera tau vierna, delta kad narėja tau galvų nukirst. Raikė tau atsivest šuva!" Ir nebegava žmagelis -pinįgų, ažu pačias. (Nuo Jana Sirvydžia iš Dauliunų, Južintų parapijos).