Apei žvirblį ir vilką

Žvirblys turie' miški ant kinsa suneštą lizdą, ir mata, kad kurmis atein' rausdams žemę statei ant jo lizda.

Žvirblys pradie' didelei skaručiotis, kad neprietelius trumpami laiki išgraus jo lizdą ir žvirblukus išgaišins; kami bus nebuvįs atein' vilkas ir klaus: „žvirbli, ko teip skaručiojis?" — ,, Eik! saka, kur neskaručiosis: atein šita neprietelius, išdraskys mana gyvenimą." Vilks saka žvirbliu: „kon tu man dusi, oš tavį nu tos nelaimės išgelbiesut" Žvirblys saka: ,„oš tau dusu privalgyti ir prigerti." — ,„Giera!" vilksatsaki. Vilks atsiguli ant žemės ir lauk'. E! pradie' kurmis, žemes keldams, artintis pri lizda: tikta vilks capt! grobi su abim kojoms ir užmuša kurmį. Vilka: „nu, dabar, saka, duk, ką prizadiei." — ,,Nu, palauk, saka, Gkem į sodą!" O sodo" buva vesel6. Nučje žvirblys su vilku į sodą, lipi vilku įlinsti į kanapius tės langu — ir pats žvirblys tup' kanapiusi, o vasaras laiki langai atidarinieti, susiedin' žmo nis apei stalą, gier', valga, jukes. Kur bus nebuvįs žvirblys purst! ir įlieki par langą ant stala, pradie' mei- 82 lesti: čak! čak! Pamati bobos, pradie' šaukti: ,,žvirblys! žvirblys les" meisąl'? Veselnįkai, viskon pametin, -pradie' žvirblį gauditi. Žvirblys purst! pakila į palubį, pradie' po trobą lakioti, o veselnįkai sukila visi gauditi žvirblį po trobą. Zvirblys iš trobos į bukavą, iš bukavos į priesienį; gauda veselnįkai žvirblį, o vilks tu tarpu dreikt! pašoka ant stala, pradie' jesti meistą ir ragaišius — jėd kik noriedams. Kur bus nebuvusi pamati motriška, kad vilks ant stala, pradie' šaukti: „vilk's! vilk's!" — Ti pametin žvirblį gauditi, puli pri vilka. Vilks par langą drykt iššoka, visako prijedįs, o žvirblys par duris purst! išleki, ir abudu nueje atgal į mišką. Zvirblys klaus' vilka, ar privalge, vilks saka: ,,privalgiau, bet kas bus su gierimu?" Žvirblys saka: ,,palaukk, siediek če šalip' kielia, o oš tau dusu ir prigerti, o iš antros sodos turie"' vežti alą par tą mišką. Vilks sied' miški netoli nu kelia, žvirblys tup' ant medžia šakos, ir atvažia' žmogus su alaus bačkoms. Tikta kur bus nebuvįs žvirblys purst! ant arklių pasturgalį užliekįs pradie"? kirsti au snapu: čak! čak! o žmogus, pamatįs žvirblį ant arklių, st votagu žvirbliu šmenkšt! šmenkšt!" Žvirblys nulieki ant ausų arklia, pradie' lesti, 0 žmogus saka: „„ar mata? ir sules žvirblis arklius." Iššoka žmogus iš ratų, pagrobįs kirvį, puli pri arklių, norie"' žvirblį nukersti, bet žvirblys purst! nulieki ant alaus bačkų, užtupis pradie' su snapu kirsti: čak, čak! o žmogus puli su kirviu ant žvirblį, tikta čak, čak! ir pakapoja bačkos lankus, o alūs ant žemės čiur, čiūr, čiur; ir ištekieja. Žmogu pavažiavus šalen, žvirblis pavadina vilką, saka: „gerk, gerk." Vilks, prigierįs ir prijedįs, nueje kožnas sau; tokia prietelyste vilka su žvirbliu buva. (Vo J. Godeliauskio iš Varnių, Telšių pav., Kaun. gub.)