Apie vienų Žmagų ir čiganų, katrie vienas kitų apgava

Kartų labai naredainas čiganas valgyt, e negaledamas niekur gaut, sumislyja apviliat' vienų žmagų. Nuveja un jį ir saka. ,,Ar tu žinai, gaspadariau, kiek aš radau žuvės!' — „E kur-gi jau?' — ,,Aime, paradisiu! Tikt.... kaimynai pajimk duonas bakanų, kad but su kuo žuvis valgyt'!...." Pajėmė žmagus duonas ir maišų dol žuves ir aina paskui čiganų. Tas nuvedė žmagų paežerėn, pajėm6 iš ja duonų, ir atsiriekįs abyšali, pradeja valgyt, sa undeniu usigerdamas sauju iš ežera. "Tai matydamas žmagus, klausia čiganų: „kur-gi

un gala ežera atliks ir žuvis!...." Suprata žmagus, kad jį čiganas apijuoke ir pareja nama!, davįs sau žadį, kad tuo patim čiganui atmakes. Tas žmagus, tureja miški beržan intrauktų avilį del bičių. Kartų nuvėjįs pasižiuretu, ar ne insimetė bitelės, rada insimesta, tik ne bitelių, ale širšuolių. Neužilga sus'tikįs čiganu, saka: — „Ar žinai kų, kaimynai? Aš radau sava avilin inejusias bites, ale bijau išsijmt6 medaus, nes anas 1abai gyla!...." — ,„Alie, pane kaimynai, - atsake visas linksmas čiganas, — tai tik mana ir darbas apie biteles vaikščiat." Nuvedė žmagus čiganų un tų avilį, pastate par beržų žaginį ir inlaide čiganų beržan. Kaip tik prilipė un avilį, tuoj' širšuoliai pajuta ir jem6ė tai vienas, tai kitas puldinėt un čigana, katras su runku majuodamas vis kalbeja: ,,Pavaliai! pavaliai! pana Dieva galybe!" Jam tį besikemeruojunt, žmagus žaginį nuo berža atajem6 ir numetė. Kaip užpuls-gi čiganų vapvas! kaip užpuls! Čiganas tik švaistas su runkam lipdamas

žemin ir rekia: — ,,Šalin, perkuna galybe! Šalin, per kuna galybe!“ Un gala pamatįs, kad neber"' žaginia, šaukia žmagų kad pastatytu žaginį, tas saka, kad žaginis virtįs ir sulužįs. — „Nu, kaimynai, = rekia čiganas, - paturėk skvernų: aš šaksiu!" Žmagus atariets trinyčių skvernų, bet kaip tik čiganas šaka, šis palaide ir, čiganas, plumpt! žemūn. Atsikelįs čiganas, maka: — „Nu, gaspadariau! Aš nemislijau, kad tu taks nedaras esi!" Ir pasiskyre abu. („Pluškis“).