Apie vienų gudrų liesvinčiu, kaip anas sava pačių išmėgena

Buva vienas lesvinčius. Tureja jaunų pačių ir labai jų mileja; bet pati ja nemileja ir tureja kitų junkinį iš susiedyjas, katras dažnai unt jų ataidava, kaip tik kur lesvinčius išeidava tuoj',junkinis ir pribuva. Tadu lesvinčienė virdava dešras, kepdava kiaušinienį ir visus geresnius valgymus jam supenedava. Kai ataidava patsai nuo darba, tai jam nieka daugiau neduodava,

-“

kaip tik šaltus batvinius su duonu. Kartų lesvinčius šiteip padar6: parejįs nama' iš miška ir saka pačiai: — „Ar tu žinai, dušė!', kad musų miški atsirada stebuklingas švintasai?!'' — ,,E kur-gi, dušel'?“" — klausia pati. — ,„Egi šitam stumbinij', kur kiauras ažu pievelėa!'' - - atsakė lesvinčius. Lesvinčien6 tai užgirdus, laukė, kad tik patsai kur nars išeitu. Lesvinčius, numanydamas pačias mislį, nuveja miškan un tų stumbinų, nus'vilka nuogas ir inlipe išpuvusian stumbinan. Neužilga atbega ir lesvinčienė. Prejūus un stumbinų, atsiklaupe ir teip kalbeja: — ,„Stebuklingas švintasai! Išklausyk mana prašyma: aš tau atnešiu kapų kiaušinių!" Iš stumbina vyras nuduodamas rustų balsų, atsiliepė: — „„E, kagi tu raikalauji?" — ,,Narečia, kad mana vyras numirtu" — atsake baba. Tadu iš stumbina atsiliepė taks pat balsas: — ,,„Jegu tu nari, kad tava vyras numirtu, tai rytaj' privirk mesas, iškepk skrylių (blynų) ir kiaušinienės. Nuo kiauš inienės apžabals, e nuo mesas apsirgs ir numire.'? Pras'džiugus liesvinčien6 parbega nama' it nebegali niekaip sulaukt? rytdienas. Un gala ataja ir rytdiena. Lesvinčienė6 visa prisitaise ir lauke vyra pareinunt iš miška. Ataja lesvinčius, tuoj" pati jemė nešt un stala skrylius, kiaušinienį ir mesų. Pradeja lesvinčius valgyt kiaušinienį, ir baigdamas valgyt', pradeja sakyt, kad jam daras tumsu akyse. Ir pradeja grebaliat' su runkam, nuduodamas, kad nebemata. Pradžiuga pati ir jeme pati penet (valgydint) vyrų su mesu. Pavalgįs lesvinčius mesas, pradeja rungyties, sakydamas, kad jam negera daras, ir praše pačių, kad jį kaipa neregiūuutį nuvestu un lavų. Atsigulįs lavan dejuoja: — ,,Ai, ai, ai! Jau mirsiu!" Dejavįa, dejavįs, apalpa ir guli nei gyvas, nei mirįs. Liesvinčienė tuoj' pasikviete sava mylimųjį, valga abudu ir geria. "Tik štai liesvinčius atsikėlė nuo lavas, ir pasijemįs šaudyklį nuo sienas, tare: — ,,Kai aš ainu medžiatu ir sutenku vilkų, tai šitei darau:" tų ištaris, pabizena (priačielija) un pačias mylimųjį ir plyks! — jėme ir nušava. Paskui pačiai truputį pakaršė nugarų ir gyvena sau taliau laimingai. (,, Pliuškis").