Apie vienų vargamistrų

Par vienų kunįgų niekaip negaledava pagivintė vargamistras. Budava' kas nedėl', — vis šviežas vargamistras! Darba dėl vargamistras labai daug, e algas temakėdavą tik pa vienų auks'nų un dienas. Nu ir kaip tu žmagus pragivinsi iš tieka! Par kiek laika, atsirada vienas, kad apsijem6 išbut ku ilgiausia par 1ų kunįgų až vargamistrų. Visi tie, katrie jau buva meginį, juokies iš ja kalbas, bet anas nieka nežiuredamas, nueja ir apsijemė unt tarnystės. Nabagas turėja but ir až vargamistrų, zakrastijanų, kurmanų, špitalnikų, niet ir kiaules dažnai raikdava papenėt. Bet anas visa linksmas apsiruošdava ir givena teip sau. Viena kart', aptika anas, kad svirna pamatai prayri ir galima yra inlist apačian. Sulaukįs nakties, palinda pakleten, pragrižė padlagaj' skylį ir pris'laidįs rugių maišų parsinešė nama'. Prisikep6 duonas, piragų, — dabar tik mėsas raikia! Buva kunįga supenėetas meitelis. Vargamistras luobdamas iupilė edalan nuodų, katras ažedįs meitėlis pradeja dukuot' (siust). Dasižinaja ir kunigas, kad meitelis duksta, ataja pasižiuretu, mata kad meitelis net un sienų lipa. — ,,Mat', saka, — pasiuta meitelis! kur anas dabar det?!" Vargamistra tuoj' pasipainiaja ir pradeja prašit, kad jam ataduotu. Kunįgas ir atadavė.. Vargamistras, tuoj" meitelį paskerdė, ir turi mesas, išsijuosįs gali valgit! Par ilga, kai jau riebi mesa nus'ba- „ da, sumislija kudesnės pasistarat'. Ilgai nemislidamas ir jaučiukų prabaščiaus, takiuo budu sudaraja.

Dabar vargamistras visa turedamas, pakel6 balių ir sukvėt6 visus sava draugus, net ir kunįga gaspadinį pakvėtė. Kad pa baliaus gaspadin6 pagriža nama' ir pasake kunįgui: — ,,Iš kur tas vargamistras teip prabagatejai Mūsas kiaulienas ir jautienas, tai prabaščius davei, ale iš kur anas gava piragųt! Raikia anas ištirt: indek manį, prabaščiau, skrinian ir paliepk, kad nuneštu tų skrinių un jį. Ar neužgirsiu aš ka šnekunt!" Kunįgas visadu labai klausidava gaspadinės ir dabar paklausė jas. Indeja jų skrinian ir pašaukįs un sau vargamistrų, tarė: — ,,„Aš išvažiuoju svečiuos' un kelių dienų, e tu paimk un sau šitų skrinių. Čianai sudeta brungus daiktai." Nuneš6 skrinių un vargamistrų. E vargamistras svečius išlaidįs, šneka eu sava mačiu: — „„Tai kad čia 6jau, tai visi sakė, kad aš čia nepabusiu, e dabar anis patis laižas, matidami, kad čia man gerai aina.'? Mačia atsakė: — ,, Tai gi, vaikel', labai gerai. Ale kaip-gi da tu gali pragivint par takį šikštų kunįgų?' — ,,Ė, mamut'! Tik raikia galvas, e givint visur galima! Aš, va kaip padariau:"? — čia jemįs visa ir nusakė, kaip jis pras'maue piragų išlaidįs iš svirna rugių, paskui kaip mesų gava. Gaspadin6 budama skriniaj' ir tų girdėdama nebeiškint6 ir atsilepė: — ,,Tai tu šitei darai! Tai tu nuo kunįga vagilauji!!? Vargamistras užgirda, kad skriniaj' šueka ir pažina gaspadinės balsų; niekiek nenusteba — tuoj pajėmė paduškų, atadarė skrinių, primyga su padušku gaspadinį, — aždusina ir vėl aždarė. Štai, ar buva kunįgas kur išvažiavįs, ar ne, bet un ritajaus šaukia vargamistrų un savį ir liepia atneštė skrinių. Atadarė skrinių ir labai nus'gunda, kai rada gaspadinį nebegivų. Išemįs paguldė un lavas, pa- -šaukė vargamnistrų sakidamas, kad gaspadinė labai serga, kad net jau nublaga. Ataja vargamistras ir, apčipinejįs kunų, tarė: — ,,Kųgi prabaščius sakat blaga, kad jau gal senei yra nebegiva, nes jau ir sustingus.'' Kunįgas net nubala iš nuguščia! Pradeja prašyt vargamiatrų, kad šitų kunų nudėtu kur nars, e ažu tų davė jam šimtų rublių. Vargamistras sugriebįs negyvėlį, nunešė klajiman, inrišė šiaudų kulin ir padeja. Kaip tik ataja vakaras, ataneše negyvėlį kūunįga palungen ir barškina pra lungų. Teip barškina, kalai gaidys pragyda, paskui vėl nunešė klajiman. Rita pašaukė kuuįgas vargamistrų ir tarė: — ,,Kas čia darit? Gaspadine man šiunakt par nakt miega nedavė. Barškina ir barskina pra lungų lyg pačiam gaidžiagyščiui!" — ,,Ka čia bijat!ė - tar6 vargamistras - nuveik kitų nakt' ki tan triaban gultų, tai ana apeis, apeis ir neberadus, duos pakajų!"' Kunįgas kitų nakt' nuveja svirnau, bet nespeja akių sudet, o vargamistras ir pristaja su negiveli un duris barškint. Trečių nakt' kunįgas, sėda un arklia ir išjaja par laukų, mislidamas, kad gaspadinė neberadus ja triabas', liausis lindus akis'. Kaip tik kunįgas išjaja, tuoj' vargamistra užsadina negivėlį un kumelės, pririšė kad nenulčktu ir palaidė paskui. Ku: melė buva labai supratus su arkliu draugei but. Kaip tik arklis sužvinga, tuoj kumelė atsilepė ir jem6 vitiės paskui. Pamate kunįgas, kad gaspadinė užsedus un kumelės atsiveja paskui, suragina arklį begt kiek tik iš šaka, bet ir kumelė niekaip neatsilikina. Net pajuodava kunįgas iš baimės ir šaltas prakaitas pradeja jam nuo kaktas tekčt. Davė ir dave teip jadinet lyg pat ritui. Parjaja kunįgas nama" ir, pašaukįs vargamistrų, tarė: — „Še tau, ataduodu šitų arklį ir pridesiu tris šimtus rublių, — nes daugiau nebeturiu, — tik tu nukirsk ši- | tai negyvelei galvų, maž' ir ana nebečiudis manį. Štai šiųnakt' tik kų gyvas likau"? Vargamistras nunešė kunų un kapų ir pakavaja. Patam niekas daugiau nebesivaidena. Vargamistras gerai uždirba, e kunįgas labai buva iš ja kantantas ir visiems jį girdava, kaipa ištikimų žmagų Badai ir šemet' palika vargamistras un vietas. (,,Virbalas“).