Kaip vienas susiedas kitų apgaudineja

Seniau Kupiškia parapijaj' givena du susiedai netali vienas nuo kita ir abudu buva biedni. Vienas vadinas Šimas, kitas Maslauskas. Viena kart pristiga Maslauskas duonas ir važiuoja turgun rugių pirktu. Bet mislija sau: kogi pirksiu, kad pinigų nera! Pajemįs maišų, prikimša samanų ir veža tūurgun. Ja susiedas Simas, teipat neturėdamas ko nuspirkt druskas ir neturedamas niekakia daugiau pardavima (tavara) prispil6 maišų pelenų ir nusiveže turgun. Kaip Maslauskas, teip ir Šimas nenareja radit sava tavara pirkejam, až tat' ir išstaveja lig vakarui nepardavį. Kaip tik preina kas un Maslauskų ir klausia: — ,,Kų če turi parduot?" — ,,Vilnas" - šis atsaka. Kaip nari pirkejas pasižiuret, tai Maslauskas neduoda ir nuveina pirkejas talyn. Šimas teipat sakės miltų turiųs, bet niekam maišan pasižiuret nedavė, až tat kaip priežadis saka: „„kas-gi pirks maiši katį!'" Sulaukė abudu susiedai vakara, jau visi žmanes išsiskirstė, tik anis abu belika. Preja Šimas un Maslauskų 1r klausia: — „„Kųgi čia, susiedas, turi parduot?" — ,,Vilnas" — atsakė Maslauskas. Tadu Simas tarė: — ,,E ašen turiu miltų, bet niekas neperka." Maslauskas, pamislijįs truputį, tarė: — „„Mainykim, susiedai, tavarais; man miltų labai raikia: duona inmaišyta — e minkimui miltų nebelika, anie saujelės!" ,,„Gerai, - atsake Simas, - ir man vilnas raikalinga: pati taisa mylų ir sakė kad busių maža vilnų!" Sumain6 tavarais ir nežiureja, nes teip sau mislija: kaip tik aš ja tavara žiuresiu, tadu žiures anas ir mana! Važiuodami nama", abudu teip mislija: tai kad apgavau aš jį!

Važiuodami nama' da austaja par karčiamų pasganit arklius, ir pamatė abudu kartu, kad kiena kapšas su pinigais pamestas guli. Tuoj puola abudu, bet Šimas pirmasai nutverė. Pasižiureja abudu kiek yr' pinįgų, ir rada tik vienai-vienų ketvergį. Maslauskas tuoj" nareja kad pas'dalit par pusį, e Šimas kalbeja: — „Kų čia mes dalismes un žmauių akių, pilna karčiama žinanių, da gali pamatit tas katras pametė, prispažint ir

atimt'( Namė pasdalysma." Maslauskas buva lentas žmagus ir daves perkalbėt. Parvažiava nama'. Jan buva gerai sutemnį. Simas vel neuareja pinįgų dalitės, anas teip sau mislija, kad jam vienam pinįgai liks. Prikalbeja, kad Maslauskas važiuotu nama", sakidamas: — „„Tai kų čia mes, susede!", naktij pinįgus kilasma. Argi mum nebus dienas? Ataisi ritai rita — ir pas'dalisma." Maslauskas paklausė ir parvažiava su miltais nama).

. Unt ritajaus, Šimas laukdamas atainunčia Maslauska, išsikas6 un skiedyna duobį, ir inlipįs jan, liepė pačiai, kad apdetu duobį lintam ir apibarstitu skiedam, e kai atais Maslauskas, kad sakitu, kad nera Šima name.“ Ataja Maslauskas ir dasižinajįs nuo Šimienės, kad vira ner' namė, 6ja ir anas nama'. Bet da nesitikedamas Šimienės žadžiams, del visa ka apsidair6 un skiedyna, kad šviežiai iškapstitas skiedas. Pradeja Maslauskas kapstyt žemį ir baubt, kaip jaučias. Užgirdįs tų Šimas pradeja un pačias bartis: — ,,Mat, nesuvarei jaučia: atkapstis žemes ir atras man' Maslauskas." "Tadu Maslauskas atkelįs lintas saka: — ,„Besarmačiau! Dėl kelių kapeikų, tu čia dabar lendi givas žemes!...."" Ši- „mas rysdamas iš duobės, kalbėja: — ,,„Oi ir tu geras! Ažu vilnas inkišei man samanas!" — ,, Ag ir tu neblagesnis, - atsake Maslauskas, —- pelenus parduodi až miltus!" Pasbarį vėl usiminė apie pinįgus. Šimas vėl neduoda, sake, buk tai buvįs kam skalnas ir atadavįs. Vel prašės, kad palauktu ridienas, ritai, tai jau ištiesu ataduosiųs. Maslauskas vel davės perkalbėt ir pareja nama'. Šulaukįs kitas dienas, Maslauskas -vėl aina un

imų, e Šimas nuveja prieklaimčn ir šeip ne teip paskabina un sijas až pažaščių. Ataja Maslauskas ir rada Šimienį raudunčių, kad jas pats del kakių tį pinįgų paskar6. Kad teip, tai teip, mislija Maslauskas, — tai aisiu nar až ja dušių pas'melstu. Nueja un klaimu ir begiadamas aplink pradeja lat, kaip šuva. Šimas kabedamas, pradeja balsei bartes un pačias: — „,Tatai-gi, išsižiajele, neaždarei šunia: atajįs Maslauskas pamatis, ka8 šuva bėgiadamas laja ir atras." "Tadu Maslauskas tarė: — „„Besarmačiau, del grivinas, gatavas sau galų pas'daryt'!" — ,„Oi, ir tu geras, - atsakė Simas, - teip maki nuūduot šunį, kad aš ne nepažinau." Bet pinįgų ir vel

neduoda, saka kad neturiųs; prašė, kad palaukt až nede- 'lias ataduosiųs. Vėl perkalbęja Maslauskų, ir pareja tas nama'. Praeja nedelia. Simas palaide garsų, kad numirė anas. Užgirda ir Maslauskas ir aina sava susieda pakavatu. E Šimas, susmakįs su pačiu, nuvėja kąpličelčn,katra buva un kapų ir atsigulė un marų. Ataja Maslauskas ir rada Šimienį rudunčių kad jas pats numirė. Nuveja ir Maslauskas kapličėlūn ir ištiesų rada Šimų guliuntį un marų. Priejįs pažnaibė, pakutina, bet Simas iškint6, ne nepakrutėja. Maslauskas ir pamislija, kad gal ir ištiesų parvar6 kapuos sava kaiminų, del grivinpalaikies. Jau buva ainųs iš kapličelės, tik užgirda, kad kas privažiava un kapličelį. Asiglaudė ažu stubura (stulpa). E jau buva sutemį — vakaras. Pamatė Maslauskas, kad ineja kapličelėn tris žmagžudžiai. Nusgundįs, nebežinaja kur det6s, puola, žiuri kas čia bus! Suvejį žmagžudžiai tuoj pas'deja pinigų maišų ir jem6 dalytės. Dujei dalija, e trečias prejįs un guliuntį Šimų, tarė balsei un šituos: — „žiurekit, kaip aš vienų ažmajimu šitam numirėliui galvų nukirsiu!" Ir asimaja su kalaviju. Nus'gundįs Šimas sčdas' grait unt marų ir sureka: — „,kelkites visi numireliai!" E Maslauskas atsil6p6 iš ažu stubura: — ,,„kelsmems, kelsmems!" Užgirdi tai žmagžudžiai šaka, pametį pinįgus ir visa — išbega aran. ' Dabar Simas su Maslausku pinįgus pas'dalija par pusį, tik lika viena marka, katras niekaip negaleja pas'dalyt. E vagis vienas da ataja ir klausės až durų kų tį numireliai dara. Simas sa Maslausku vis da negali pasdalyt tas markas. Tiktai Šimas pamatė, kad viena žmagžudžia išbegunčia palikta kepųre: pagriebįs kepurį, met susiedui, sakydamas: — ,,Se tau žmagžudžia kepurė až markų, e marka man!* Vagis spruda un savuosius ir pasakė, kad numirelių esų tiek daug, kad visiem teištekį pinįgų tik pa markų, e vienam markas vietaj tik kepurį ja atadavį. Žmagžudžiai sau nuvažiava, e Simas sų Maslausku vėl eja nama'. Bet kad labai tumsu buva, tai susitarė naktavat šalakelėj'. Atsiguls abudu. Maslauskas tuoj' ažmiga, e Šimas iš Maslauska kešenės visus pinįgus iškrapštė ir pareja nama'. Ale tuoj ir Maslauskas nubuda ir pas'matįis vienas, pasižiuri in kešenes — dykas! Pradėja bėgt paskui Šimų žvingdamas, kaip Šima arklis. Užgirdįs Šimas, kad ja arklis žvingia keliu bėgdamas, sugriža naredamas pagaut; jeme ir sustika nasis su nasim su Maslausku. Tasai ji išbara, atsijem6 pinįgus ir givena sau abu laimingai taliau. („0O.“")