Apie gudrų kvailį

Kitą kartą buvo labai gudri pana. Ji pasakė: ,,kas manę užrokuos, aš už to ištekesiu." Daugybė visokių jaunikių aplankė jį, bet ni vienas negalėjo užrokuoti. Buvę trys broliai, du gudriu, o trečias kvailas. Gudrejei broliai nutarė važuoti pas paną, bene galės kaip užrokuoti. Prašosi ir kvailys. "Tuodu nenor jimti drauge, bet neatsikresdamu, leido ir jam joti pas jaunąjį paną. Išjojo visi trys. Bejojant keliu kvailys atrado nustipusį antį; nulipęs nuo žirgo šmukšt terbalę įkišo. Joja toliau. Kvailys kelij' pamate lanką geležinį ir tą pasijemė. Joja tolyn kvailys mato kelij?' špuntą, ir tą į terbalę. Gudrėjai broliai mislija, ką jis čia daro, visokius nekus rankioja. ,,Et, sako, ką ten su kvailiu, jis pats nežino ką darąs." Ir atjoje pas paną visi. Pirmu įejo viresnesis brolis, bet neilgo trukus, išejo nieko nepešęs. Paskui antrasis, ir tas neko nepeše; išejo kaip muselę kandęs. Eina ir kvailys. Įejęs sako. „Laba diena, šaltsubine." — ,, Prie mano subinės ir antį iškeptumi." — ,,Se kepk" — kvailas ištraukęs iš terbos met6 pasmirdusį antį. Pana vel tare: ,„taukai išbėgs." — „Še, špunta, užkiškes" — mete jai špuntą iš terbos. ,,Persprogs“ — tarė pana. — ,„Se lanką apmeskęs, kad suveržtų." Pana nieko nebtur' sakyti. Mislijo, mislijo ir tarė: ,,kame tavo žirgas?" — ,,Terp žiemos ir vasaros." Ję jau užrokavo, to net nebsuprato, eina pažiureti. Teisybė, žirgas buvo pastatytas terp rogių ir ratų. Kvailys ir gavo sau už pačią gražį, turtin- | gą mergaitę. (Užrašė Telšių pavietije „„Briedis'').