Apie karaliaus sunų

Viens karalius apskelbė savo meistrams, ar negale: tu kas padirbti jam paukštį, kad jis galetu puo orų le-

M

kioti. Vien's mandragalvis meistras ir atsirado. Karalius jam dave visąką, ką tik jis pareikalavo ir susiderėjo, kad už metų butu padirbtas. Meistras pradėjo dirbti ir už metų padirbo; atnešė karaliui mažus medelius maiše ir pakrat6 ant aslos; paskui jis sudėjo, išnešė laukan ir pastat6 ant žemės, o karalius tuom' laik? renges' į kelionę. Lauke bėginėjo mažas karaliaus sunus. Jis pamatęs tokį stebčtiuą daiktą, pamaži ant nedidelio žirgelio, ilgai ne mislijęs užsedo ir akimirksnij' pasikėlė į ora aukštybes ir greit ore prapuolė. Karalius tą pamatęs, plikt? pro duris, bet kur tau — sunaus niregėti! Užpykęs ant meistro, prisakė savo tarnams surište meisterį ir į kalinį įmesti. Sunus ilgai lakste puo orą, be lekdamas išnetičia nusileido pas kitą karalių. "Tenai savo žirgą paslėpęs, eina pas karalių vietos prašyti. Karalius klanus: „kokią vietą nori užimti?" Tas atsako, kad norįs muzikantu buti: ,,„aš, sako sunus, ,,moku ant trubų graiti, aš galesiu buti muzikantu." — „(Gerei." Ilgai jis jau muzikantu yra, jau ir suauga į gerą berniuoką. Tas karalius turėje vienintelę dukterį ir pleinotas apskaitė, kad jo dukte neištekėjus vaiką turės. Teip, tevas apdirbo savo rodną aukštu muru ir ant viršaus muro pritaise aukštas aštrias vinis, kad nieks negaletu įlipte; paskui, pusę savo palocių paaukavo jai ir padirbo vienas duris iš tų palocių į sodną, o antras duris iš jos palocių ėjo į karaliaus kambarį, teip kad nieks ni kuriuo negalėjo įeiti. Tas muzikantėlis dažinojęs apė toki uždarimą, vieną vakarą, atsisčdo ant savo paukščio ir įleke pas karalaitę. Karalaitė, pamačiusi jauną gražų bernelį, apsidžiaugėe ir nebežinojo, ką daryti. Jis ilgai tenai nebuvo, greit išlėkė prižadėjęs apsilankyti kitą kartą. Kitą vakarą vėl apsilankė jis pas karalaitę. Il gai besilankidamas pas ją, pasidarė terpo jų dvėjų negera navina. Apart to da ir karalius vieną vakarą gavo matyti, kaip jis įleke. Paskui ir tą vakarą jis matė, bet kaip sugausi? — muzikantelis tuoj' ant paukščio ir purkšt iš sodno! Karalius nebežinojo ką daryti, pyko ant savo dukterės, bet ta sako: ,,ką aš galiu padaryti, kad jis atlekia pas manęs." Vieną vakarą pasivadino karalius malioriu ir prisak6 jam nupiešti tą nepažistamą svetį ant poperiaus. Maliorius ir nupieše jo veidą. Tad karalius suvadina visa mesta jaunus vaikinus ir vi-

=—402>

sus peržiurėjo, ar nebus kurs panašus į portretą nuteptajį. Pasirode, kad yra viens iš jo "paties muzikantų. Jį sučme ir į kalini pasuodino; paskui nutarė jį pakarti. Padirbo kartuves, atvedė jį pakartu. Jau reikia jam eiti prie kartuvių, jis ir sako: ,,Jusų milestas, ponai sudžias, leisket manį atsisveikinti su mano, nu jaunų dienų priprastu žaislu." Sudžias, neko neatboję, liepe atnešti jo žaislelį ir duoti jam ant atsisveikinimo. "Tad muzikantelis priejęs prie savo paukštelio, sako: „sudiev, daugiau nebepasimatisiva...." Staiga sedo ant jo ir purkšt į orą. Sudžias paliko bežiopsantis, o muzikantėlis išlekė už mėsta, pasilsėjo iki vakaro; kaip sutema, vėl s6do ant savo žirgo ir parlekė pas karalaitę į sodną. Jie susikalbėjo abu lekt6 iš sodno pas tėvus muzikantėlio. Karalaite sedo jam ant pečių, ir abudn išlekė. IIgai l6kę, parleke sunus su karalaite pas savo tevus; jis palikęs paukštį ir savo pačią, nuejo pas tevą — karalių, ir prašo kad duotu jam kokį nors vietą jo dvaro. Kara: lius ir davė vietą už tarną. Sunus kasdien aplankydavo savo karalaitę, atnešdavo pinigų ir visokio maista. Karalius mato kad jo tarnas nepildo savo tarnystes, dau: giau laiko nera dvare, nutarė atleisti ji. Sunus ir «a ko: ,,Sviesausis karaliau neatleisk manęs; kad manę atleisi, kap aš beišmaitinsiu savo paną, kurią norėjau vesti." Karalius sako: „kas man galvoj' su tavo pana, eik sau ir gana.'' „Aš esmu tavo sunus," taresunus. Karalius juokesi iš jo ir varo laukan iš savo dvaro. Tada karalenė ir sako: ,,Palukek, aš pažiuresiu į pečius, musų sunaus būvo ženklas." Žiur', — teip ir yra! Karalius iš to džiauksmo apalpo. Paskui jo sunus vedi savo paną-karalaitę; jo tevas atidave karalystę jam, 0 meistrą to paukščio padėjo ant malonies duonos. (Užrašė Tel šių pavietijo ,„Briedis“). .