Apie brolį vagį

Kitą kartą gyveno dvarponis. Jis turėjo tris sunus, visus išleido į klesas. Kaip sunai pabaigė klesas, tėvas padarė didelį balių. Ant to baliaus susirinko daugybė ponybės. "Tėvas per balių užklausė savo sunų, kokius stonus jie nor išsirinkti. Vienas pasake kunigu noris buti, antras daktaru, o trečias sako: ,,Aš noriu,teveli, buti vagimi." Tevas labai už tą užpikęs, išvarė jį nuo

savęs ir pasakė; ,,„kad tu daugiau ni kojos ne įkeltumi prie manęs. Išvarė, išvarė, ką daryt, reikia eit' į svietą! Vagis tas ir nukeliavo pas karalių ir tar6: „„šviesiausis karaliau, aš esmu vagis, mokslą pabaigiau ant vagystės." Karalius tar6: ,,ar tu gerai moki vogti? — pavogk mano visųgražiausį žirgą iš tvarto: jei pavogsi,

gausi 2000 rub., o jei ne, tai nukirsiu tavo galvą.' — „Gerei," atsake vagelis. Karalius pristate tą žirgą daboti tris kareivius: viens ant žirgo, o du iš šalių už apinasT68 turėjo. O vagis nusisamd6ė skurinę kumelę, nuo žydelio ir ratelius, nusipirko porą boselių degtinės, o vieną butelį pasitaise tokios stiprios degtinės, kad trupūtį užgerus, tuoj galima užmigt'. Viską susitaisęs apie aušrą važiuoja vagelis pro karaliaus rumus, netolie tvartų, kur buvo žirgas, pargriuna į grovį ir pradeda rėkauti ant pagelbos. Kareiviai, dabotojai žirgo, išgirdę tokį rėkavimą, nutarė vienas iš jų eitu pažiurčti, kas ten defasi. Tas kareivis, kur ant žirgo sedėjo, sako: „,,eikitau judu, aš vien's pabūsiu prie žirgo." Ir nuejo juodu pas rekaujantį keleivį. O vagis pamatęs ateinančius, prakalbėjo pusžydišku balsu: ,, Ui, poneliai, aš esmi keleivis, vežuos degtinę iš miestelio ir ant nelaimės įkritau į grovį." Kareiviai, priejęs, atstatė žydelio vežimėlį ir paprašė, kad degtinę veži, ar neturi po burną išgerti? Vagis sako: „kad jus man gero padarėt, ir aš jums gerą padarysiu; šekit butelį, aš visą atiduodu už tokį geradejiatę.? "Tuodu tuoj" išgera po burnelį i ir nusinešė pas savo trečią kareivį. Ir visi trys visą butelį išgeri. Paskui vagelis, palikęs savo vežimelį, priėjo prie tvarto, paskui išpalengvo įėjo į vidų ir mato, kad du kareiviu gūlia ant žemės, o trečias ant žirgo ir-gi užmigęs teip stiprei, kad jis priėjęs sujudino jį už kojos, o tas ni kukšt. Tuoj' nučmė nuo žirgo kareivį, pagulde ant žemes, drauge su kitais. Nuo visų kareivių nusikabinėjo šobles, ir vietoj" jų įdavė į rankas šluotas, kačergas ir kitokių niekniekių. Pats, išvedęs žirgą, parjoje į savo kvatūrą. Ant rytojaus ankstie pats karalius bėga į tvartus, žiuretu, ar tebčra žirgas ir ką jis mato? Visi kareiviai gul', kaip užmušti be šoblių, be kepurių, o žirgo ni pėdsako. Puo kokios valandos ir atjoje vagelis su šoblemis apsikabinejęs ir sako: ,,šviesiausis karaliau atimkęs savožirgą." Karalius atsiemė žirgą ir užmokėjo 2000 raudonųjų. Karalius paskui sako: ,,„kad tu esi pabaigęs mokslą ant vagystės, pavogk tu mano pietus, kaip aš rytoj' valgysiu su kitais svečiais." — „„Gerei, pavogsiu" atsakė vagelis. Vagelis prisipirko daugybę vežių, pasitaise degančius žibintuvus. Netolie nuo karaliaus rumų buvo aukštas kalnas: pietų laike jis nusinešė vežius pas tą kalną, sustatė viens po kitą, įraišioje į kojas vežiam tų žibintuvėlių ir uždegė. Ponybė, bevalgant pietus, pamatė pro langus divnas šviesas ir atsistojo stebetis, bet nieko neišmanė, kas tai per šviesos. Jie mato, kad šviesos išpalengvo eina. Ant galo susitarė begtu pažiureti. Ir išbėgo, pietus palikę. "Tad"? vagelis įbėgo į kambarius, sumet8 sugriebįs pietus į maišą ir išsileido laukan. Pagryžę neb'rado jau valgimų ant stalo. Karalius tad suprato, kad čia darbas vagelio. Vagis gavo daugybę raudonųjų. „Na, sako karalius, Kad tu toks gudrus esi, tai pavogk nuo mano pačios šį naktį žiedą nuo piršto." Ir ant to sutiko vagelis. Tą naktį karalius atgule pas karalėnę, pasijėmęs šaudyklę. O vagelis pasidyrbo pavidalą žmogaus, ir kaip tik atėjo naktis, priėjo priė lango to kambario, kur gulėjo karalius, išpalengvo išlupa vieną šalį lango ir pradėjo kišti pro lango pavidalą žmogaus, o karalius ne miega, viską mato. Vagis kiš' ir'vel atitrauks — įkišo pusę pavidalo, tad karalius iš šaudyklės paukšt' į lendantį pro lango. Tuotarpų vagelis greit atitraukė pavidalą, drebė ant žemės ištaręs: ,,a, a...... " kad karalius suprastu, jog vagis yra nušautas. Karalius, išgirdęs tą viską tare: ,„Se, tau dabar, tu pavogk žiedą nuo mano pačios...." Paskui karalius begulėdamas manstė: „Man jug ne gražu žmogų užmušti: eisiu, sako, pajimsiu vagį tą ir į žemes įkasiu, tad? nėks nežinos." "Teip ir padarė. Tuoj? iššoko iš lovos, pasijams lopitą ir, pagrebęės už kojų, pavilko į laukimę, iškase duobę, įmet6 ir užkasė. Jam besidarbuojant įšoko pro lango vagelis, pribėgo prie karalenės, sučiupo ranką ir nuplėšė pleštinai žiėdą. Pagryžęs karalius atrado beraudojautį karalėnę; pirštas karalenes net kruvinzs buvo. Ant rytojaus vagelis ainešė žiedą, taręs: ,,Sviesiausis karaliau, išpyldžiau tavo prisakimą, atimkes' žiedą." Už tą gavo jis geras dovinas.

Paskui, ilgam laikui perėjus, pavadino karalius

i vagelį pas savį ir tarė: „Nu vageli, kad tu pristojai prie manęs už vagį, tai tu dabar davogk nuo kunįgo, kurs čia tame mieste gyvena, visus piningus." —-,,Gerei," tare vagilis ir išejo savo keliu. Prie to jis tais6s keletą di6- nų. Pasidirbo sparnus angėlų, pasisiudino baltus rubus, ap6 galvą pasidyrbo tam tikras šviesas. Vieną vakarą, kad buvo nišparas, atėjo ir jis pasilipo ant viškų (pas vargonus) ir pasislėpė. Po nišparų zokrastijonas uždarinėjo duris ir pats išėjo, o ubagas gulėjo bažnyčios vokrastijoj. Kaip jau buvo puo dvylikos nakties, vagelis apsitais6 į savo rubus angeliškus, atėjo pas didįjį altorių, užsidegioje žvakes visas, o pats pasilipo ant altoriaus ir pradejo giedoti lotyniškai ,,„domine“. Tad' ubagas, įšgirdęs lotyniškas giesmes bažnyčioj', staiga šoko iš lovo, įbego į bažnyčią, žiur' — mato ant altoriaus —angielas. Stebėjosi, stebėjosi, ant galo angelas ta- Tė: „eik, kuogreičiausiai pas savo kunįgą-senelį, pasakyk, kad Dievas atsiuntę arkangelą, pasakyk" kad jis surinktu visus savo piningus ir aš šį rytą nešiu jį į dangų gyvą, tik pasakyk, kad neužturėtu ni vieno grašio; jai užturės, kaip pasikelsiva į debesius, jis nukris į peklg už apgavimą Dievo; pasakyk' teipgi, kad ir jo šeimynįkė surinktu savo visus piningus, aš ateisiu už dviejų sanvaičių ir ją į daugų nunešti; pasakyk", lai supila visus pinigus į maišą ir atneša į bažnyčią, ir tegul pasijėma kitą da maišelį." Ubagas nubėgo pas kunįgą ir viską apsak6, kaip liepė arkangelas. Kunįgas staiga šuoko iš lovos, pradėjo ješkoti piningus. Jėeškojo, ješkojo, ant galo surinko visus, supylė į maišą — buvo ką tik ne pilnas, o kaip pridėjo ir šeimyninkė jo — buvo pilnas maišas. Pasijėmė da kitą maišelį ir nuėjo į bažnyčią; pinigus nunešė keletas senelių ubagų. "Tad' vagelis-arkangelas sako: ,,„kaip danguoje, taip ir ant žemes; ant žemės kortomis lošei, ir dauguoje loši, už tad ir pinigus pajimsem drauge. Dabar lįsk į maišą, aš ta-' vę nešti-nešiu iki kalno, o tenai pasikelsiva įorą." Kunįgas, persižegnojo, įlindo į maišą. Vagelis piningus drėbė ant vieno pečio, o kunįgą ant antro ir iškeliavo iš bažnyčios. Kunigas buvo mat, riebus; vagelis nebepaneša ir sako: ,,melskes', jau per debesis plaukėme, pupt ir pamet6 į purvyną, pradėjo maišą vilkti pažemiu ir atvilko pas tvartus to paties kunigo. ,,Dabar, sako vagė-

-

lis, žegnokis, tuoj? įlipsim' į dangų, matau, šv. Petras atidar6 dangaus vartus." „Ant tvarto buvo kalakutai ir reikėjo lipti per kopičias. Vagelis piningus paliko pas tvartą, o maišą su kunįgu, užnešęs ant tvartų ir drebė į kalakutų burį. Kalakutai suulbėjo: ,,„bolololo;" kunigas klaus: „ar toks angelų balsasi" Vagelis atsako: „toks“, o pats nuėjo piningais nešinąs. Iš ryto ankstie šeimininkė atsikelus, ejo kalakutų lesinti. Kaip ji atejo pas kalakutus, kunigas klausia: ,,Babele, ar ir tu atejai jau į dangų." Šeimininkė nesuprato, kas čia dedasi, paskui, išgirdus ir supratus balsą savo kunįgo, pri- 6jo ir išleido, atrišusi maišą, jį iš dangaus. O vagelis su maišu piningų nukeliavo prie karaliaus. Karalius pamatęs jį su piningais, užpyko. Jis mislijo, ką čia padaryti, kaip nusikarti nuo vagies. Ir nutarė vagelį nuskandinti upėj'. Įkišo į maišą ir davė dvims tarnams nunešti ir įmesti į upę. Tarnai pajemė nešti. Reikėjo eiti pro karčiamą. Viens iš nešėjų ir sako: ,,Eiva į karčiamą degtines išgerti, kad butumeme dransesni." Ir nuejo į karčimą, maišą su vageliu ant kelio palikus. O vagelis maiše pasilikęs pradejo rekauti: ,,Ui vei, nemoku nei rašyti, nei skaityti, nor žydų karaliumi paskirte." "Tuo tarpų 6jo žydas su kromeliu. Žydas, išgirdęs tokį kalbą priėjo prie maišo ir sako: ,,Ui, cit, cit, tu nerekauk, aš biskį moku rašyti ir skaityti ar aš negalečiau žydu karaliumi buti?" — „Jei nori žydų karaliumi buti, atrišk maišą." ZŽydas atrišo. ,,Lisk į maišą." ZŽydas, lįsdamas, norėjo ir savo kromą paeijimti drauge. Bet vagelis sako: ,,et, tu paliksi žydų karaliumi, tai neb'reikes; geriaus atiduok man.'? Žydas atidave. "Tad vagelis užrišo maišą ir pats nubėgo į mišką pasižiureti, kaip žydų karalių vainikuos. Tad' iš karčiamos atejo nešėjai, gerai prigerę, nunešė pas upę maišą ir plumpt į vandenį. Žydas su maišu ir nugarga- "liavo lig dugno. O vagelis maž-daug susišlapinęs, ant vakaro parėjo prie karaliaus su savo kromu, sako: ,,0 šviesiausis karaliau jug ir poteriuos' yra: ,,„kaip danguose, teip ir ant žemės," kaip ant žemes taip ir vandenėj'! Kas ten per magazynai, kokių visokių brangių brangesnių daiktų — jimk, kiek nori, tau nėks nėko nesako. Matai ir aš persinešiau pusę maišo visokių šilkinių ir drobinių daiktų, bučiau ir daugiaus persinešęs,

A bet nebgalejau daugiau be panešti. Kuomet' nors da eisiu, kaip šius daiktus perduosiu. Karalius klauso ir jam nores kaip nors nuvykti į vandenius. Paklausė ragelio rodos. Vagelis pasakė, kad kitaip negalima, kaip tik į maišą reikia lįsti ir tą maišą į vandenį įmest." Karalius įlinda, o vagelis nuneše ir įmetė į upę, taręs: ,„Iabar tu manę visaip kankink'." Pats parėjo pas karalenę. Karalenė lauke, lauke, kol vyras sugryž, nebsulaukdama, apsivedė su vageliu. Ant jų vestuvių iraš buvau, medų, vyną geriau, per barzdą varvejo į burną neteko. (Užrašė Telšių pavietije „Briedis“).