Vandeninkas ir Vandeninkė

Kada gyveno Resiainių visupirmausis gaspadorius Didinis Jurgis, kada dar m6sto ne buvo, bus apei keturius šimtus metų. Juūrge brolis vadinos Žigmonta, tas turėje tris sunus savo. O kada pargyveno ant avėto patsai Didinis ZŽigmonts 49 metus, tada mirdamas pavadino pas savęs sunus visus trįs, palaiminti ir aplemti laimą, kaip tur dėl savęs pačes aprinkti ir vesti sau už prietelkas, su kuriomis reiks gyventi neparskirtai iki smertiea. 'Žigmonts kalbėje pri smerče sava sunams balsu apgesusiu: ,, Mano vaikai, po smerčio mauo, po keturių nedelių, pasijėmę šitas lendres eikete ing avėtą vieškeliu, vendravodami. Tolei eikete, kolei ne patikste priešais savęs ateinančes tris mergas. O kad arti prieiste tų mergų, tada sava lendres mesket iš rankų, katro lazda ant katros mergos galvos nukris, tai tas ims san už pačę tą mergą." Teip tas Žigmontas, pasakęs savo sunąms, numirė, o tė trįs vaikai pasilikę pildė tėvo

savo įsakymus. Ir teip darė, kaip tevas sakė. O kada sutiko trįs mergas priešais ateinančias, tada anie metė savo lazdas. Viena ir antra lazda nuokrito ant mergų -galvos, o jauniausiojo brolio lazda ant varlės, šale kelio klaksančios. Viens ir antras paną vedėse sau už raukos, o tas tretisis brolis varlę turėje sau nešti. Ir teip parsinešė namon, pasiūva pirštinę, įdejo tą varlę į į pirštinę, ir kad 6je gulti į lovą ir tą varlę su savim guldės.

O k3 tur daryti, kad reik tevo įsakymą išpildytit Betgi gyvenimas tam, kurs varlę už pače tureje, kaip pienas plaukė. Gyvolių ant gyvolių buvo ir piningų ant piningų, o turto savo krašto ne žinojo, neį galo. Teip jam gerai viskas sekės, bet tiktai, kad pats eina gulti ing lovą, tada tą varlę sava prisiglaudęs pri savęs dusaudamas glosta, atmindamas ant to, kad jo brolei tur geras pačias ir bagotų tevų. Jįs noris dar bagotesnis už brolius savo, ale vienok jo pati yra varlė. Teip ans tankei apsiverkdava, paj emęs ant rankų ir žiurėdamas į varlę, savo pačę. O ana jam nėko ne sako. Vieną sykį tų brolių ušviai padarė didelį balių ir '"suprašė savo žentus su pačioms, o drauge ir tą jauniausiąjį brolį, kuris varlę už pačę turėje. T6 nuvažiavo su pačioms, o tas pajemęs į pirštinę įdetą varlę ant rankų, pradeje verkti ir raudoti ant varlės žiuredams. Tada varlė prašueko:

„ne verk, ne raudok, bet eik ant baliaus, kad tavį praše, o kad klaus, del ko tavo pati ne atvažiavo? tada sužaibus žaibai, tu pasakyk: ,,mano pati dabar atsikėlė, žvakę uždegė!" O kada klaus: kodel tavo pati ne atvažiuojei teip tada pradės lietus lieti, sakyk: ,,„mano pati burną prauses! O kada perkunai sugriaus, sakyk, jau mano pati atvažioje.'? "Teip dabar tas vienas turejo ateiti ant baliaus, pas brolių pačios tevų. An6 džiaugės su savo pačioms ir jo broliai savo jauniausioje klausė: „„kodel su pače ne atvažiavai, kaip mens atvažiavom?'' Teip ant to laiko žaibai sužaibavo, o jįs greitai ataakė: „„Aabar kan tik atsikelė mano pati, žvakę užsidegė!" O kai pradėjo lietus lieti: ,,jau, sako, mano pati prauses!' Teip an6 brolei jo tarp savęs juokės iš ano: ,„jau, sako, kur norins par vandenį slenk ta jo varlė!" O kaip perkunas sugriumejo: ,,jau, sako, mano pati atvažiuje." O teip ir stojos, ir atvažiavo jo pati su šešiais arkliais. O kada išlipo iš karietos, tada te jo broliai ir nosis nų-

=— "55 —

leido, sakydami, kad jau daug gražesnė ir patogesnG ir malonesnė už anų dvėjų pačes. O tos varlės virs iš to didele gailešče, kad ano pati tejp graži jam pasirod6 ant tobaliaus, parbėgo ing savo namus, nekam ne sakęs, atrado ten anos išnarą ant lovos, tujaus įmete ing pečių ir sudegino ir pats nueje ing balių. O kada pasibaigė tas balius, pagrįžt namon: norėjo jo pati Iįst į tą varles išnarą, ale ne rado. Tada ji ant savo paties keikdama sakė: ,,ak, nelaimingai padarei man ir sau, ba manį motina buvo prakeikusi, kad dar ne buvau gimusi ant svėta ir gyvenime sava išpakutavojau 25 metus į varlę paversta, o paskutini buvo ši metai, bučiau savo rubus pametusi, diena po dienos bučiau tavo pati buvusi, o dabar antrą kartą tiek turiu pakutavoti už sudeginimą mano rūbų. Su Dievu, jau daugiaus manęs nebematyse!' Teip sakydama į varlę sau pavirtusi iššokavo par slenk> stį, par duris ir kitas duris, ir teip daugiau nebesug7įž0. O kur ji nuošokavoį Ten į Vilkupės upę (ties Resiainiais) o tas jos pats pasiliko be anos, pagavo aną didelis gailestis, baisus apmaudas. Ne žinojo, ką daryti, protas susimaišė. Nuobego į Vilkupį, puolė ant galvos ir pasiskandino ing tą vietą, kur ta varlė išoka į Vilkupį. Teip ano broliai praman6, kad j6 yra Vandenįkas ir Vandenįkė, kad anuodu abudu vandenije gyvenimą del savęs tureje aprinkti, lyg į visų laikų savo amžius amžiaus. (Nuo Fortuna Buivydo iš Resiainių, Kaun. gub. užrašė M. Davainis Silvestraitis).