Apie vieną neturtingų tėvų vaiką, kurs paveldėjo labai didelius turtus

Vienas pirklys buvo labai turtingas ir labai-labai

— 94 — , šykštus. Vieną kartą jam bevažiuojant su pinigais, - eme temti. Tada jis, privažiavęs pirmą ukininką, užauko ant kiemo ir apsinakvojo: atsigulė ant savo vežimo, ne į vidų nešėjo. Tą naktį šeimininkų gimė vaikelis. Pirklys guli ant savo vežimo ir girdi, kad po langu laimes šnekasi. Viena klausia: ,,ar jau gimė?" Antra sako: ,„butų buvęs vyskupu." Po valandėlės ji vėl klausia. „ar jau gimė?" Antroji atsako: ,,„da ne!" Ta vel sako: ,,„butų buvęs vagis it galvažudys," ir trečią kartą klausia: ,,„ar jau gimė?" Antroji šako: „jau! Tuoj pirmoji sako: ,„Tad pirklio šito turtą vartos." Pirklys, ant vežimo gulėdamas, girdėjo visą tą šnektą; bet, kaip pasakė laime, kad tas vaikelis jo turtą varto: sęs, tai jis ir nebetvėrė savam kailij': mansto, mansto, kaip čia nuo jo reikštų išsisukti. Pagaliaus teip sau tarė: ,,kad iš jų tą vaiką atpirkčiau, tai jug nieks nežinos, kur aš jį padėsiu ir nesujieškos." Rytą pirklys įėjo į vidų ir buk nieko nežinodams“klausinėja: ,,kas čia pas tamstas naujo girdčtis." Tūvas sako: ,,gi nė šio nė to, šią-nakt mums sunų Dievas primetė, tuo dabar ir džiaugiamės." Tuoj' pirklys eme skųstis: ,,o man negerai, — aš vieną dukterėlę teturiu, o pinigų man begales, neturiu numirdamas nė kam savo turtų palikti. Ar žinote ką? man jųs tą savo sunelį parduokite, aš jums gerai užmokėsiu. Kad jis pas mane bus, tai toks bus turtingas, kaip štai ir aš pats." "Tėvas su motina šnekasi: ,,„gal ir gerai butų tą vaikelį pardavus: dabar vis sunkųs metai, gal lengviaus butų gyventi." Pagaliaus tinka. Pirklys atpirko nuo jų sunų, užmokėjęs baisybę pinigų ir išvažiavo namo, vaikelį vežinas. Visas kelias buvo gluosniais nusodintas; tarp tų gluosnių buvo vie- "nas labai didelis, išpuvusiu viduriu. [tą gluosnį įkišo pirklys vaikelį ir sako: ,,esk tu tuos gluosnius, ne mano turtus vartok!" Teip pasakęs, važiavo tiesiai namo.

Paskiaus tuo pačiu keliu važiavo kunįgas. Pro glūuosnį bevažiuojant ir suknirko vaikelis. "Tuoj liepė kunigas savo vežėjui sustoti ir eiti pažiurėt, kas čia suriko. Vežėjas priejęs žiuri: mažas vaikelis Kunigas sako: „imk laukan, nešk šia." Pasičmę vaikelį, važiavo toliau ir užvažiavo pas tą patį pirklį, kurs buvo į gluosnio drevę jį įdėjęs; čia pasisakė, pasirodė, ką ant kelio laimėję. Pirklys pažino, kad tai čia jo paties padarymas: prašo kunigo, kad jam pavestų tąjį radinį. Kur dės kunigas vaiką, džiaugiasi, kad nuo jo atima: atidavė ir paliko pirkliui vaikelį ir išvažiavo sau. Pirklys mansto šeip, mansto teip, pats neišmano, kur čia tą b6- dą deti, kaip nuo jos nusikratyti. Pagaliaus tar6 sau: „Dūsiu į bosą ir mesiu į vandenį." Įdėjo bosan, paleido ant vandens ir sako: „priryk, nusprogk, ne mano turtus vartok!'?

Bosas pluduriavo, pluduriavo ir priplaukė prie krašto, kur stovėjo moterų Klioštorius. Tame klioštoriuje buvo vienuolės, to paties pirklio aprupinamos: ten joms, ko reikiant, vis pirklys pristatydavo. Jos besiskalbdamos pamats ir tą vaikelį, bose bepluduriuojantį; išsijėmė jį iš boso ir augina, niekam nieko nesakyda- MOS.

Po kokios penkiolikos metų pirklys važiuoja pro klioštorių ir, pamatęs pas vienuoles vaiką, klausia: ,,iš kur jųs jį gavote?" "Tos atsakė: teip ir teip, jau penkioliką metų atgal jos mažutytį vaikelį bose vandenyj radusios. Pirkliui ir utėlės visos išmirė, kaip jis pamatė vaiką tokį jau didelį užaugusį. "Tuoj sako: ,,ar jųs man jo negalit atiduoti?" Jos visos atsakė: ,, Kodėl ne, jug jis mums nereikalingas, — tamsta žinokis.'? Pirklys tuoj parašė laiškelį ir padavė vaikui parnešti į savo turtus ir paduoti jo pačiai, tiktai įsakė, kad kitam niekam neduotų nė pačiupinėt.

Eina vaikas keliu ir susitinka senelį. "Tas senelis ėmė jo klausinėti: „kur buvai? kur eini?? Vaikelis pasisak6 viską ir pasirodė tą laiškelį. Senelis pabraukė su ranka per laiškelį ir pasake: „eik, vaikeli, Dieve tau padėk!" Ir nuėjo abudu savais keliais“ Vaikelis nunešė laiškelį ir atidavė poniai. Ta atplėšė laiškelį, perskaitė ir kogreičiausiai bėga pas kunigą, kad jį zu jos duktere sudorotų. Mat, tame laiškelyje buvo parašyta: „kad nesudorosi, tuoj ant mano žodžio šito vaiko su musų duktere, tai aš pargrįžęs tavę mirtim nužudysiu!" Po vestuvių jiems labai gerai sekėsi. Žentas vedė ukininkystę kogražiausiai ir buvo labai dievobaimingas; kas rytas anksčiausiai atsikėlęs, vis į bažnyčią bėgdavo.

Po trejų metų sugrįžta iš savo kelionės pirklys. Jam priešais išbėga pati, dukt6, du mažu vaikeliu: vie,

ną didėsnį, kitą mažesnį neša žentas, — visi bėga priešais pasitikti, sveikina jį. Pirklys, pamatęs vaikelius, klausia: „gi keno tuodu mažu vaiku?" Motina sako: „gi tamsta ar nežinai, ką laiškelyje man prisakei, kad sudoročiau dukterį su šituo vaikinu? Šit ir tas žentas ir tamstos rašytas laiškelis." Pirklys žiuri į laišką: teip yra parašyta, jo paties raštas ir jo paties ranka padėta. Stebisi pats: jis buvo rašęs jį užmušt, sukapot, sušaudyt, dabar-gi mato — liepta sudoroti. Nu, mansto šeip, mansto teip: ką dabar padarysi, kaip bus, teip; bet aš pats ar nepadarysiu jam galą. Jis mato, kad jo žentas kas rytas, anksčiausiai atsikėlęs, vis pro vartus bėga ir bega į bažnyčią. Daugiaus, pirklys liepė keturiems vyrams iš vakaro iškasti duobę, ir gerti — girtauti per naktį, o rytą, kas tik pirmas eis pro tuos vartus, griebti, mesti į tą duobę ir užkasti; dar pridėjo: „kad ir aš pats eisiu, ir manę meskit ir užkaskit." Nu, daugiaus tie vyrai iškas6 duobę, bet visą naktį gėrė — girtavo ir laukia, kas čia pirmas eis. Bet pirklio žentas, rytą atsikėlęs eiti į bažnyčią, mato, kad apie tuos vartus girti vyrai svyrinėja, ir tar6 sau: „eisiu geriaus aš pro kitus vartus." Pirklys, atsikėlęs rytą, žiuri, kad tie vyrai apie vartus tebestribuliuoja girti, o jau ir saulutė gerai pakilus, nesupranta, kodėl teip: ar-gi jie da to žento nebus ten užkasę? Eina supykęs ant jų bartis, kodėl jie nepadarė teip, Kaip jis buvo jiems liepęs. Tiktai spėjo prieiti, tuoj jie ir pagriebė jį ir įmetė į duobę.

is da.norėjo perkalbėti juos, bet tie vyrai, jau visi gerai įgerę, nieko neklauso, tik pyldo jo prisakymą: įmetė į duobę ir užkasė. Tokiu budu visus jo turtus paveldėjo žentas ir vartojo, kaip buvo lemta. (Užrašė Šiaulių pavietyje A. Atgajietis. Iš ,, Musų pasakos").